Šiandien, spalio 1 d., sukanka 29 metai, kai Lietuvoje antrą kartą XX a. buvo sukurta nacionalinė pinigų sistema (pirmą kartą jį sukurta 1922 m. spalio 2 d. įvedus litus). Būtent 1992 m. spalio 1 d. galutinai iš apyvartos Lietuvoje išstumti dar 1961 m. išleisti naujo pavyzdžio Sovietų Sąjungos iždo bilietai. Dar anksčiau (1990 m. kovo 1 d.) šiam tikslui buvo įsteigtas Lietuvos bankas. Tai suteikė galimybių pradėti savarankiškai vykdyti pinigų politiką, nutraukti ilgamečius saitus su svetimomis valiutomis, išsivaduoti iš politinės ir ekonominės priklausomybės nuo kitų valstybių. Kaipgi buvo kuriama nacionalinė pinigų sistema?
Lietuvai vis dar esant SSRS bendros pinigų sistemos dalimi, tikėtis ekonomikos stabilumo, o tuo labiau jos atsigavimo ir proveržio nebuvo jokių galimybių. Kainų kilimas, prekių trūkumas įgavo visuotinį mastą. Būtiniausioms maisto ir buities prekėms įsigyti gyventojams pagal gyvenamąją vietą buvo išduodami talonai, kurie iš esmės atliko prekių kortelių vaidmenį.
Milžiniškais tempais didėjant infliacijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaujama Ministro Pirmininko G. Vagnoriaus, 1991 m. liepos 17 d. priėmė nutarimą Dėl bendrųjų talonų prekėms įsigyti įvedimo. Nuo 1991 m. rugpjūčio 5 d. pradėta prekyba pagal bendruosius talonus. Šis Vyriausybės žingsnis buvo grindžiamas siekiu užtikrinti geresnį gyventojų aprūpinimą paklausiomis prekėmis ir noru apsaugoti Lietuvos rinką.
Bendrieji talonai iš pradžių buvo ne pinigai, o universalios prekių kortelės, neturinčios nieko bendra su pinigais ir jų funkcijomis. Atsiskaitymams ir toliau buvo naudojami sovietiniai rubliai. 1992 m. pradžioje ekonominė situacija tebebuvo sudėtinga. Dėl išaugusių įvežamų energetikos išteklių ir kitų žaliavų kainų, dėl pramonės ir žemės ūkio gamybos mažėjimo sparčiai didėjo infliacija. Kainos per metus didėjo net 600 procentų, o rubliai sparčiai nuvertėjo. Vyriausybė buvo nuolat raginama įsivesti savus pinigus, bet tą daryti vis delsė, to padaryti neleido susidariusi ekonominė ir politinė situacija. Lito įvedimas tiesiog buvo per ankstyvas. Tuo metu Lietuvai apsirūpinti grynaisiais pinigais tapo sudėtinga, nes SSRS valstybinis bankas nutraukė rublio piniginių ženklų pardavimą. Lietuvos banko saugyklos buvo tuščios, visi grynieji pinigai buvo išleisti į apyvartą. Atsižvelgdama į tai, kad Rusijos centrinis bankas atsisakė aprūpinti Lietuvą piniginiais ženklais rubliais, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė nuo 1992 m. gegužės 1 d. kaip piniginių ženklų pakaitalus panaudoti 200 ir 500 nominalų talonus, prilyginant juos 200 ir 500 rublių vertės banknotams. Tai buvo savų grynųjų pinigų apyvartos pradžia, nes talonai tapo teisėta mokėjimo priemone, jie turėjo būti priimami „visų rūšių mokėjimams vykdyti tokiomis pat sąlygomis, kaip ir šiuo metu cirkuliuojantys banko bilietai – rubliai“.
Rublių pakaitalus leido ir kitos SSRS respublikos. Jais, kaip ir lietuviškais talonais, buvo galima atsiskaityti tik juos išleidusioje valstybėje, bet šie pakaitalai, inkasuoti bankuose į įmonių sąskaitas, jau buvo įskaitomi kaip rubliai.
Dvilypė pinigų sistema – rublių ir jų pakaitalų talonų – ilgai egzistuoti negalėjo. Lietuvai reikėjo atsiriboti nuo rublio ir skubiai įsivesti savus pinigus. Tuo labiau kad Rusija nuo 1992 m. liepos 1 d. užblokavo visų rublio zonos valstybių, tarp jų ir Lietuvos, mokėjimo rubliais operacijas, vykdomas per buvusias korespondentines sąskaitas. Pagal naują tvarką – atsiskaitymus per vieną korespondentinę sąskaitą Maskvoje – buvo apmokama tik tiek iš Lietuvos atsiųstų mokėjimo sumų, kiek buvo gauta įplaukų į sąskaitą už Lietuvos Respublikos ūkio subjektų eksportą. Dėl to įstrigo daugelio Lietuvos įmonių pervedimai Rusijos įmonėms. 1992 m. vasarą Lietuvos bankas pateikė pasiūlymus Aukščiausiajai Tarybai dėl skubaus pinigų apyvartos pertvarkymo Respublikoje ir nutarimo projektą, kuriame buvo nurodyti konkretūs darbai. Buvo siūloma „iš apyvartos rublius ne išimti, kaip Estijoje, o juos išstumti emituojamais rublio pakaitalais“, taip, kaip „buvo padaryta 1940–1941 m. litus pakeičiant rubliais, laikinai naudojant paralelią apyvartą“. Vėliau būtų tereikėję atlikti techninę operaciją rublių pakaitalus pakeičiant litais. Tam reikėjo, kad visų Respublikos bankų kasų įplaukos rubliais būtų pakeistos į rublių pakaitalus talonus, o rubliai daugiau į apyvartą nebebūtų leidžiami. Pamažu apyvartoje turėjo likti tik talonai.
1992 m. rudenį infliacija Lietuvoje pasiekė 1 400 procentų. Kad pagerėtų Lietuvos banko pinigų politikos vykdymo galimybės, buvo panaikintos jo vykdytos komercinės funkcijos. 1992 m. rugsėjo 8 d. Vyriausybės nutarimu buvo nutarta įsteigti Lietuvos valstybinį komercinį banką reorganizuojant Lietuvos banką jo komercinės dalies pagrindu. Lietuvos banko vykdytos komercinės funkcijos buvo perduotos įsteigtam naujam valstybės valdomam bankui. Nuolat vyko ginčai, ką daryti toliau – litus ar talonus – išleisti. Galiausiai Lito komitetas (V. Landsbergis, V. Baldišis ir A. Abišala) 1992 m. rugsėjo 16 d. priėmė nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos laikinų pinigų-talonų įvedimo ir rublių išėmimo iš apyvartos. Buvo nutarta: „Nuo 1992 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikoje cirkuliuoja tik laikinieji pinigai talonai. Rubliai iš apyvartos išimami ir kaip mokėjimo priemonė Lietuvos Respublikoje nuo 1992 m. spalio 1 d. nebenaudojami.“ Nustatyta, kad rubliai į laikinuosius pinigus – talonus – iki 1992 m. rugsėjo 30 d. imtinai keičiami santykiu 1 ir 1.
Nutarimu buvo nustatyta, kad nuo 1992 m. spalio 1 d. Lietuvoje cirkuliuos tik 1992 m. laidos 10, 50, 100, 200 ir 500 nominalų talonai, taip pat 1991 m. laidos 1, 3, 5, 10, 25, 50 ir 100 nominalų bendrieji talonai. Vadovaudamiesi Lito komiteto nutarimu, Vyriausybė ir Lietuvos bankas 1992 m. rugsėjo 23 d. patvirtino rublių išėmimo iš apyvartos Lietuvos Respublikoje tvarką ir sąlygas. Iki 1992 m. rugsėjo 30 d. 24 val. gyventojai galėjo naudoti turimus rublius mokėjimo operacijoms atlikti, įnešti į esamas ar atidaromas naujas sąskaitas bankuose. Juose gyventojų indėliai rubliais asmeninėse sąskaitose buvo perrašomi į talonus. Grynaisiais pinigais rubliai į talonus niekur nebuvo keičiami. Po nustatytos datos rubliai tapo užsienio valiuta ir visos vėlesnės keitimo operacijos jau buvo atliekamos rinkos kursu.
Lietuva, 1992 m. spalio 1 d. įvesdama laikinuosius pinigus talonus, sukūrė savo pinigų sistemą. Talonas tapo nacionaliniu piniginiu vienetu ir teisėta mokėjimo bei atsiskaitymo priemone. Lietuvos bankui atsivėrė galimybė vykdyti pagrindinę centrinio banko funkciją – reguliuoti pinigų apyvartą ir taikyti pinigų politikos priemones. Iš Baltijos valstybių Lietuva paskutinė atsisakė sovietinių rublių, Estijos krona buvo įvesta 1992 m. birželio 20 d., Latvijos rublis – 1992 m. liepos 20 d. Estija iškart įvedė kroną, o Latvija ir Lietuva pasirinko laipsnišką, dvipakopį perėjimą prie istorinės valiutos – iš pradžių įsivedė laikinuosius pinigus.
Ši sistema Lietuvoje egzistavo iki 1993 m. birželio 25 d., kai buvo įvestas litas.
Literatūros šaltiniai:
1. Vidmantas Laurinavičius. Pinigai ir pinigų sistemos pokyčiai Lietuvoje (1988–2016). Vilnius 2018 m.
