Mykolas Kaributas Višnioveckis – nelaimingo valdovo istorija ir jo monetos

Mykolas Kaributas Višnioveckis neturi geros reputacijos tarp istorikų. Jo išrinkimas valdovu buvo atsitiktinis. Monarchas neturėjo atsidurti tame vaidmenyje.

Jo valdymo laikotarpis, nors ir trumpas, atskleidė visas kilmingojo dvaro ydas, išryškino monarchą kaip netinkamą ir pasyvų valdovą, nemokantį bendrauti su pavaldiniais.

Vaikystė ir ankstyvasis gyvenimas

Mykolas Kaributas Višnioveckis gimė 1640 m. liepos 31 d. Višnivecio (lenk. Wiśniów) mieste. Jo nerūpestinga vaikystė truko iki 1648 m., kai prasidėjo Ukrainos kazokų sukilimas, vadovaujamas Bogdano Chmelnyckio. Tada Višnioveckių šeimos padėtis labai pablogėjo, dėl kovų buvo sunaikintas šeimos turtas, dar didesnė nelaimė ištiko šeimą, kai 1651 m. mirė Mykolo Kaributo tėvas. Mykolo globą perėmė karalaitis Karolis Ferdinandas Vaza – Vroclavo ir Polocko vyskupas. Po globėjo mirties Mykolas atvyko į karališkuosius rūmus, čia juo ypač rūpinosi karališkoji pora. Mykolas Kaributas džiaugėsi ypatingu karalienės Marijos Luizos dėmesiu ir rūpesčiu.

Mykolas Kaributas Višnioveckis buvo labai išsilavinęs. Studijavo jėzuitų kolegijoje Nysoje, vėliau – Prahoje. Be to, karalienė Marija Luiza išsiuntė jaunąjį Mykolą mokytis pas savo dukterėčią Šventosios Romos imperijos imperatorienę Eleonorą. Jam taip pat teko krimsti mokslus Drezdene.

Mykolas kalbėjo aštuoniomis kalbomis: vokiečių, lotynų, prancūzų, italų, ispanų, turkų, totorių ir tikriausiai rusėnų. Į Abiejų Tautų Respubliką (ATR) grįžo tik 1663 m. Mažai žinoma apie jo veiklą 1666–1669 m., tais metais jis nėjo jokių valstybinių pareigų. Padėtis pasikeitė 1669 m., kai Mykolas Kaributas Višnioveckis buvo išrinktas į Seimą kaip Sandomiero regiono atstovas.

Karaliaus rinkimai

Jonui Kazimierui 1668 m. atsisakius ATR sosto, amžininkai buvo sukrėsti. ATR atsidūrė sudėtingoje padėtyje. Kandidatų užimti sostą buvo daug. Juos siūlė Šventoji Romos imperija, Prancūzija, Rusija, bet, joms pavykus užsitikrinti ATR bajorų paramą ir nesant galimybės pasiekti susitarimą, buvo atgaivintas planas išrinkti į ATR sostą „Piastą“. Šioje istorijoje ypač svarbų vaidmenį suvaidino vicekancleris Andžejus Olšovskis. Būtent jis savo laiške „Lenkijos skeptro kandidatų vertinimas“, aptaręs visas siūlomas kandidatūras, aiškiai nurodė, kad valstybei būtų naudingiausias gimtojo krašto kandidato pasirinkimas.

Iki galo nėra aišku, kas iš tikrųjų pasiūlė Mykolą Kaributą Višnioveckį kaip kandidatą į sostą. Faktas yra tai, kad jis įgijo bajorų paramą ir buvo išrinktas ATR valdovu. Tačiau ką tik išrinktas monarchas susidūrė su stipria opozicija, neketinusia taikstytis su jo išrinkimu. Tai ypač pasijuto per karūnacinį seimą. Istorikų manymu, Mykolo Kaributo Višnioveckio išrinkimas buvo ATR paralyžiaus pranašas.

Santuokos klausimas

Kai Mykolas tapo ATR valdovu, jis vis dar nebuvo vedęs. Todėl buvo labai svarbus būsimos karalienės pasirinkimo klausimas. ATR didikai ir bajorai tikėjosi santuoka sustiprinti monarcho poziciją ir pelnyti stiprią, ištikimą sąjungininkę. Tarp kandidačių į žmonas buvo Eleonora iš Austrijos, princesė Marija iš Elbefo ir Rusijos caro dukterys – Morta arba Eudoksija. Nuotakų varžybas laimėjo Eleonora iš Austrijos. Būsimos santuokos sąlygų aptarimas buvo patikėtas vicekancleriui Andžejui Olšovskiui. 1669 m. lapkričio mėn. derybos užbaigtos sėkmingai ir jau 1699 m. gruodžio 26 d. įvyko vestuvės.

Oficiali vestuvių ceremonija surengta 1670 m. vasario 27 d. Čenstakavos mieste, o karalienė karūnuota spalio mėn. Varšuvoje. Eleonoros ir Mykolo santuoka buvo laiminga, sėkminga, karaliui žmona tapo ištikimu draugu ir sąjungininku. Deja, karališkoji pora neturėjo palikuonių. Eleonora laukėsi du kartus, bet abu kartus patyrė persileidimą.

Kova su opozicija, vidaus ir užsienio politika

Mykolo Kaributo Višnioveckio valdymas Lenkijoje pažymėtas intensyviu konfliktu su opozicija. Jau nuo pat pradžių jis susidūrė su galingu jaunojo karaliaus valdymu nepatenkintų bajorų ir didikų būriu, kuriam vadovavo Mikolajus Pražmovskis ir etmonas Jonas Sobieskis.

Šį konfliktą dar labiau sustiprino karališkosios santuokos klausimas. Valdovui nesisekė ir užsienio politikoje. Pralaimėjimai karuose su turkais, padarytos nuolaidos sutartyje su Brandenburgo elektoratu, pasirašyta Bučačo taikos sutartis su Osmanų imperija privedė šalį prie pilietinio karo slenksčio.

Konfliktas su opozicija Mykolo Kaributo naudai išspręstas tik 1673 m. Prancūzijos karaliaus Liudviko IV tarpininkavimu. Opozicija, sudarydama taikos sutartį su karaliumi, panaikino konfederacijos sprendimus, grąžino senąją Seimo sistemą. Susitarimas pasirašytas 1673 m. kovo 11 d., ir tai leido pasiruošti kitam susidūrimui su Osmanų imperija, pasiekti pirmųjų svarbesnių pergalių kare. 

Tačiau Mykolui Kaributui Višnioveckiui džiaugtis pergale prieš sultono pajėgas Chotinėje nebuvo lemta. Monarchas mirė 1673 m. lapkričio 10 d. Lvove. Karaliaus kūnas paguldytas ilsėtis Varšuvoje. Buvo nuspręsta, kad jis ten ilsėsis iki įpėdinio Jono III Sobieskio karūnavimo dienos, todėl tik 1676 m. sausio pabaigoje karaliaus kūnas pervežtas į Krokuvą. Kartu su Mykolo Kaributo Višnioveckio laidotuvėmis įvyko ir kito Lenkijos karaliaus laidotuvės. Iš Prancūzijos atvežtas Jono Kazimiero karstas. Abu valdovai palaidoti Vavelio katedros rūsyje.

Mykolo Kaributo Višnioveckio pėdsakai numizmatikoje

Jonui II Kazimierui 1668 m. atsisakius sosto, baigėsi Vazų dinastijos valdymas Lenkijoje ir Lietuvoje. Po metų karaliumi išrinkdamas Mykolą Kaributą Višnioveckį Seimas nusprendė, kad po užsienio kilmės monarchų atėjo laikas vietos valdovo kandidatūrai. Mykolo Kaributo Višnioveckio valdymas buvo trumpas – truko tik iki 1673 m. Šalies pinigų politikoje neįvyko jokių reikšmingų pokyčių, nors pasigirsdavo balsų, kad reikia išspręsti pinigų anarchijos problemą, likusią po Jono Kazimiero valdymo. Netgi buvo bandoma į apyvartą išleisti „geras“ monetas, išimti iš apyvartos šalį užtvindžiusius sidabro bilono timfus ir vario boratinkas. Tačiau tai liko tik ketinimais.

Pinigų sąstingis ATR kėlė nerimą valdant ne tik Mykolui Kaributui Višnioveckiui, bet ir jo įpėdiniams. 1658 m. potvarkiu į apyvartą išleistos monetos buvo naudojamos vidaus prekyboje. Būta aiškaus skirtumo tarp „gerų“ ir „dabartinių“ monetų.

„Gerų“ monetų buvo įvairių, sidabrinių ir auksinių, įvairių nominalų, nukaldintų Jogailos, Stepono Batoro, Žygimanto III laikais, taip pat Jono Kazimiero šeštokų ir ortų. „Dabartinės“ monetos, naudojamos kasdieniams mokėjimams atlikti, neabejotinai dominavo rinkoje. Tai visų pirma nelemtieji timfai ir boratinkos (lenk. szelągi). Neatitikimas tarp „gerų“ ir „dabartinių“ monetų labai padidėjo. Buvo bandoma padėtį ištaisyti įvedant griežtą monetų perskaičiavimą kitu kursu, tačiau rezultatai buvo prasti.

Mykolo Kaributo Višnioveckio laikais Lietuvos ir Karūnos, t. y. Lenkijos karalystės, teritorijose monetų kalyklos neveikė. Išimtis buvo Bydgoščiaus monetų kalykla, trumpam atidaryta 1671 m. Kita vertus, monetų kalyklos veikė Torunėje, Gdanske ir Elbinge – Karališkojoje Prūsijoje. Įdomu tai, kad prūsų žemėse cirkuliavo tik „geri“ pinigai. 

Vienas iš liūdnai pagarsėjusių faktų monetų kaldinimo istorijoje Mykolo Kaributo Višnioveckio valdymo laikais buvo šilingų (lenk. szelągų) kaldinimo skandalas, įvykęs 1672–1976 m. Torunės monetų kalykloje. Tuo metu kalykla buvo išnuomota Hansui D. Laueriui, kuris buvo kilęs iš Niurnberge gerai žinomos pirklių šeimos.

Jis Torunėje pradėjo kaldinti sidabro šilingus su monograma MR (lot. Michael Rex). Šios monetos buvo labai prastos kokybės, be meninės vertės, tačiau gamintos tokiais dideliais kiekiais, kad paplito visoje Karališkojoje Prūsijoje. Kilo susirūpinimas dėl vietinės valiutos likimo. Kai Gdansko monetų kalykloje šie šilingai buvo ištirti, nustatyta, kad juose nėra net pusės sidabro kiekio. Monetas nustota kaldinti tik Jono III Sobieskio valdymo pradžioje.

Įdomus to laiko įvykis – Bydgoščiaus monetų kalyklos atidarymas 1671 m. Ji atidaryta Karūnos didžiojo iždininko Jano Andžejaus Morštyno prašymu. Ten nukaldinta tik nedaug pavyzdinių dukatų ir nedidelis kiekis dviejų dukatų monetų bei 5 000 sidabrinių zlotų. Kai paaiškėjo, kad zlotams kaldinti leidimas nebuvo duotas, Mykolas Kaributas Višnioveckis įsakė monetas išlydyti. Iki šių dienų išliko tik keli šių monetų egzemplioriai. 

Karūnos didysis iždininkas Janas Andžejus Morštynas nepaliko jokio svarbesnio indėlio Lenkijos monetų kaldinimo istorijoje, jis net apkaltintas finansiniu sukčiavimu. 1683 m. pabėgo į Prancūziją ir ten gyveno iki mirties. 

Nors Janui Andžejui Morštynui ir nesisekė eiti karūnos iždininko pareigų, tvarkyti valstybės finansinius reikalus, jam tai nesutrukdė atskleisti poetinį talentą. Jis buvo garsus erotinių romanų autorius ir gerai žinomas vertėjas, išvertė Pjero Kornelio, Torkvato Taso ir Džambatistos Marinio kūrinius.

Apibendrinimas

Mykolas Kaributas Višnioveckis valdė opozicijos ir tarptautinės įtampos sąlygomis. Ir valdymo laikotarpis, ir asmuo istoriografijoje vertinami griežtai. Višnioveckis kaltinamas vadovavimo įgūdžių stoka, nekompetentingumu, politinių veiksmų koncepcijos stoka. Besiformuojančios vidaus opozicijos akivaizdoje jis negalėjo imtis ryžtingų žingsnių. Valdovas visą laiką siekė susitarimo su opozicija ir vengė imtis bet kokių ryžtingų žingsnių. 

Tačiau Mykolas Kaributas Višnioveckis nesiekė sosto, į karaliaus pareigas buvo išrinktas atsitiktinai. Didžiausia nelaimė buvo tai, kad jį supo patarėjai, kuriems privatūs interesai buvo svarbiau už valstybės gerovę.

Trumpu Mykolo Kaributo Višnioveckio valdymo laikotarpiu nepadaryta jokių svarbių monetų kaldinimo reformų. Jis buvo pažymėtas skandalais, viename iš kurių svarbų vaidmenį suvaidino ir gerai žinomas baroko epochos poetas Janas Andžejus Morštynas.

Šaltiniai
https://www.limis.lt/valuables/e/806554/610027503?searchId=34507914
https://www.skarbnicanarodowa.pl/kroniki-numizmatyczne/262-mennictwo-michala-korybuta-wisniowieckiego
https://www.vle.lt/straipsnis/jonas-kazimieras 
Davies Norman. Dievo žaislas. T. 1–2. Vilnius, 1998.
Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas