Molitų atsiradimą įkvėpė sena vietos legenda apie poną, kuris, klampodamas per molingas žemes, neteko savo aukso. Sakoma, kad dalis to lobio liko paslėpta po ežerais ir kalvomis, o pati istorija tapo Molėtų pavadinimo dalimi. Molėtų turizmo ir verslo informacijos centras nusprendė tą pasakojimą atgaivinti – išsklaidytus lobius sugrąžinti simboliškai, nukaldinant molitą. Ši maža, bet reikšminga moneta tapo būdu atiduoti duoklę krašto legendoms ir kartu suteikti keliautojams progą pažinti Molėtus iš naujo.
Visuomenei pristatyti molitai sukėlė tikrą susidomėjimo bangą. Žmonės galėjo įsigyti šią simbolinę valiutą ir kartu gauti daugybę nuolaidų bei pasiūlymų, kurie skatino pažinti regioną skirtingais aspektais – pradedant poilsiu prie ežerų, baigiant kultūriniais atradimais. Tačiau svarbiausia buvo ne nuolaidos, o pati idėja: molitas skatino judėjimą, atradimą, dalijimąsi. Jis jungė keliautojus ir vietos verslus, kūrė bendrystės jausmą, o pinigas, užuot leidžiamas, tapo patirties simboliu.
Molitai leido pažvelgti į turizmą kitaip – kaip į žaidimą, kuriame kiekvienas gali tapti atradėju. Tai buvo projektas, gimęs iš noro paskatinti žmones keliauti po Lietuvą, pažinti mažesnius miestelius ir atrasti, kiek daug vertės slypi čia pat, šalia. Kartu ši iniciatyva padėjo sustiprinti vietos tapatybę: Molėtai tapo ne tik vieta, bet ir idėja, liudijanti tikrumą, kūrybą ir ryšį su gamta.
Nors molitų akcija jau pasibaigė, jos dvasia liko. Ji priminė, kad pinigai gali turėti ne tik ekonominę, bet ir emocinę vertę – jie gali pasakoti istorijas, jungti žmones ir įkvėpti keliauti. Molitas tapo tarsi mažu suvenyru, primenančiu laiką, kai kelionės po Lietuvą virto bendru potyriu, o Molėtai – vieta, kur ir valiuta turėjo sielą.
