Imperatoriaus valdžia popieriaus lape
1375 m. Mingų dinastijos įkūrėjas ir pirmasis jos valdovas, Hongwu imperatorius Zhu Yuanzhangas (Ming Taizu), įsakė spausdinti vieno kuano nominalo popierinius pinigus. Jeremy Norman straipsnyje „Emperor Zhu Yuanzhang Orders the Printing of a One Kuan Note, the Earliest Commercial Printing on Paper“ šis pinigas vadinamas didžiausiu kada nors spausdintu popieriniu pinigu. Išlikęs egzempliorius, kurį aprašo Jeremy Norman, atspausdintas ant pilko šilkmedžio popieriaus ir yra net 340 × 220 mm dydžio.
Tai reiškia, kad šis pinigas buvo gerokai didesnis už dabartinius banknotus. Jo įspūdingas formatas leido sutalpinti ne tik nominalą, bet ir sudėtingą ornamentiką, pinigų vertę vaizduojančius simbolius bei gana išsamų tekstą.
Banknoto viršuje šešiais kinų rašmenimis nurodyta, kad tai yra Didžiosios Mingų dinastijos iždo pinigas. Tekstas atspausdintas juodai, o išorinį rėmelį puošia drakonų ornamentai. Drakonas senovės Kinijoje buvo glaudžiai siejamas su valdovo (imperatoriaus) autoritetu, todėl tokia puošyba pinigui suteikė ne vien dekoratyvumo – ji pabrėžė valstybės ir imperatoriaus galią.
Tūkstantis monetų viename popieriaus lape
Banknoto centre dideliais rašmenimis nurodytas nominalas – vienas kuanas. Straipsnyje nurodoma, kad tuo metu vienas kuanas prilygo 1 000 varinių monetų, vienam taeliui sidabro arba ketvirčiui taelio aukso. Taelis – Kinijoje vartotas svorio vienetas; jo dydis skyrėsi pagal laikotarpį ir vietovę.
Vertė buvo perteikta ne vien raštu. Pinigo centre pavaizduotos varinės monetos: dešimt jų ryšulėlių, kurių kiekviename simboliškai pateikta po dešimt monetų, o viena pavaizduota moneta reiškė dešimties monetų vertę. Taip visas piešinys simbolizavo 1000 varinių monetų – pinigo nominalą.
Šis vaizdinis sprendimas labai iškalbingas. Popierinis pinigas pats savaime neturėjo tokios medžiaginės vertės kaip metalinės monetos, kurias jis pakeitė. Todėl jo dizaine buvo tiesiogiai parodoma, ką šis popieriaus lakštas atstoja. Tarsi būtų siekiama popierinį pinigą susieti su žmonėms jau pažįstama ir suprantama monetų sistema.
Pinigo šonuose taip pat buvo įrašyta, kad Didžiosios Mingų dinastijos pinigas cirkuliuoja visur. Taigi pats banknotas skelbė savo, kaip visoje valstybėje pripažįstamos mokėjimo priemonės, statusą.
Imperatoriškasis antspaudas
Šiuolaikiniuose banknotuose esame įpratę matyti centrinio banko ar kitos pinigus leidžiančios institucijos pavadinimą, įvairius autentiškumo požymius, o kai kur – ir atsakingų pareigūnų parašus. XIV a. Kinijos piniguose panašią funkciją atliko antspaudai.
Aprašomame egzemplioriuje buvo du vermiliono, arba kiniško raudonio, spalvos antspaudai. Jeremy Norman juos prilygina parašams ant šiuolaikinių banknotų. Kitoje pinigo pusėje taip pat buvo dedamas raudonas imperatoriškasis antspaudas.
Taigi banknotas buvo ne vien vertę žymintis popieriaus lakštas. Jo patikimumą turėjo užtikrinti valdovo autoritetas ir valstybės patvirtinimas.
Padirbinėtojams – mirties bausmė
Ypač įdomi apatinė banknoto dalis. Joje išspausdintas tekstas paaiškino pinigo statusą ir kartu perspėjo apie atsakomybę už klastojimą.
Straipsnyje pateikiamame vertime nurodoma, kad banknotas išspausdintas imperatoriui pritarus ir prilygsta varinėms monetoms. Tačiau toliau pateikiamas gerokai grėsmingesnis perspėjimas: banknotų padirbinėtojams grėsė mirties bausmė, o apie nusikaltimą pranešusiam žmogui žadėtas 250 taelių sidabro atlygis ir konfiskuotas nuteistųjų turtas.
Šis užrašas rodo, kad jau prieš daugiau kaip šešis šimtmečius pinigų leidėjams teko spręsti vieną iki šiol aktualiausių problemų – kaip apsaugoti pinigus nuo klastojimo ir išlaikyti visuomenės pasitikėjimą jais.
Šimtmečius slėpęsi banknotai
Ne mažiau intriguojanti ir išlikusių banknotų istorija. Pasak Jeremy Norman, ilgą laiką nebuvo žinomas nė vienas išlikęs vieno kuano banknotas, o apie 1900 m. jų rinkinys buvo aptiktas nuverstos Budos statulos pagrinde. Dar vienas radinys aptiktas 1936 m. Pekine, griaunant vieną iš miesto sienų – ten buvo rastas pluoštas tokių pinigų.
Vieno kuano banknotas taip pat įtrauktas į Britų muziejaus projektą „A History of the World in 100 Objects“ („Pasaulio istorija 100 objektų“), kuriam vadovavo tuometinis muziejaus direktorius Neil MacGregor.
Tai nestebina. Šis objektas pasakoja ne tik pinigų istoriją. Jame susipina popieriaus ir spaudos technologijų raida, valstybės valdymas, prekyba, pasitikėjimas pinigais ir net kova su jų klastojimu.
Kai popierinių pinigų tapo per daug
Mingų dinastijos patirtis taip pat primena, kad galimybė spausdinti pinigus turi savo kainą. XV a. pradžioje Kinijoje kilo didelė infliacija, kuri, kaip nurodoma straipsnyje, pirmiausia buvo susijusi su pernelyg gausiu banknotų spausdinimu. Ilgainiui popierinių pinigų naudojimas ėmė mažėti.
Ši istorija apie XIV a. banknotą skamba stebėtinai šiuolaikiškai. Vien valdžios sprendimo išspausdinti pinigus nepakanka, kad jų vertė išliktų stabili. Popierinis pinigas veikia tol, kol egzistuoja pasitikėjimas jo verte ir pinigų sistema.
Pirmieji banknotai Europoje pasirodė tik po kelių šimtmečių. 1661 m. Švedijoje pradėti leisti kreditivsedlar (kredito raštai), tapę alternatyva itin sunkioms varinėms monetoms.
Banknotas, kuriame jau atpažįstame šiuolaikinius pinigus
Mingų dinastijos vieno kuano pinigo nederėtų vadinti pirmuoju pasaulio banknotu – pateiktas šaltinis tokio teiginio nepagrindžia. Kinijoje popieriniai pinigai egzistavo ir anksčiau. Tačiau šis XIV a. egzempliorius išsiskiria savo dydžiu, sudėtingu apipavidalinimu ir informacijos gausa.
Žvelgdami į išlikusį banknotą galime atpažinti principus, kurie tebėra svarbūs ir šiandien: aiškiai nurodytą nominalą, pinigus išleidžiančios valdžios patvirtinimą, autentiškumą liudijančius ženklus, apsaugą nuo klastojimo ir, svarbiausia, valstybės pažadą, kad iš pažiūros paprastas popieriaus lapas turi nustatytą vertę.
Todėl daugiau kaip šešių šimtmečių senumo vieno kuano banknotas yra ne vien numizmatinė retenybė. Tai įspūdingas liudijimas apie vieną svarbiausių pinigų istorijos virsmų – akimirką, kai vertę vis labiau ėmė reikšti ne pats metalas, o ant popieriaus įspaustas valstybės pažadas.
