Lietuvos banko Pinigų muziejuje lankytojai gali susipažinti ne tik su Lietuvos, bet ir su viso pasaulio pinigų istorija, pamatyti, kaip svarbiausi įvairių šalių simboliai atsispindi piniguose.
Tam kažkas turėjo keliauti ir išskirtinius eksponatus atvežti į muziejų. Vienas pirmųjų ir geriausiai žinomų Lietuvos keliautojų Matas Šalčius prieš 95 m. į ilgą kelionę leidosi motociklu. Leiskimės ir mes kartu su juo. Visa kelionė aprašyta M. Šalčiaus atsiminimų knygoje „Svečiuose pas 40 tautų“. Su kokiais pinigais ir įdomybėmis teko susidurti keliautojui, kai pasaulio žemėlapis atrodė kitaip?
Kelionės pradžia
Viena iš pirmųjų stotelių, M. Šalčiui išvykus iš Kauno ir kirtus Karaliaučių, buvo Dancigas (dab. Gdanskas). Išskirtinis Dancigas 1923–1939 m. leido savo pinigus. 1920 m. paskelbta, kad laisvasis Dancigo miestas patenka į Tautų Sąjungos kontroliuojamas teritorijas. Vokiškų markių vertė nuo Pirmojo pasaulinio karo pradėjo kristi, o 1923 m. buvo pasiekusi patį žemiausią tašką. Ekonominei padėčiai stabilizuoti Dancigo teritorijoje buvo įsivesti savi pinigai.
Jie vadinti guldenais, o šimtoji guldeno dalis – pfeningais. Kaip šį miestą matė M. Šalčius, galime suprasti iš jo kelionės atsiminimų. Juose Dancigas vaizduojamas kaip smėlio miestas: Baltijos jūra iš šiaurės per amžius neša smėlį, o Vysla smėlį gabena iš pietų. Aprašomas vaizdas primena Sacharos smėlio kopų kraštovaizdį.
Kirtus lenkų koridorių, kelionė tęsiama per Vokietiją į pietus. Tuo metu, kai M. Šalčius keliavo, jau buvo naudojamos mums įprasto nominalo reichsmarkės, bet dar 1923 m. Vokietijoje dėl minėto didelio pinigų nuvertėjimo buvo naudojamos ir 2 milijonų bei 1 bilijono banknotų reichsmarkės. Jos eksponuojamos Pinigų muziejuje.
Žaidžiančio liūto šalis Čekoslovakija ir jos sostinė Praha (dab. Čekijos sostinė) keliautoją ypač sužavėjo. M. Šalčius ją net prilygino Paryžiui. Gyrė pasipuošusias ponias, muziką ir pabrėžė inteligentų perteklių – dėl valstybės tarnybos pareigų šioje šalyje vykdavo varžybos. Prieš kirsdamas valstybės sieną keliautojas muitininkui užsiminė apie žaidžiantį simbolį: liūtas, stovintis ant dviejų kojų, vaizduojamas ant kronų (valiutos pavadinimas kildinamas iš žodžio „karūna“), ir buvo Čekoslovakijos herbas.
Nuo Čekijos kronos iki Austrijos šilingų
Hiperinfliacija turėjusi įtakos Vokietijoje, paveikė ir Austriją. Dėl to 1925 m. Austrijoje kronas pakeitė šilingai. 1 Šilingas prilygo 10,000 tūkstančių buvusių austriškų kronų.
Šilingas svarbus ir Lietuvos istorijai – taip buvo vadinamos varinės monetos, naudotos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais.
Įprasta praktika Europoje muitinėse susimokėti kelių mokestį. Čekoslovakijoje šis mokestis kainavo 25 kronas už vieną mėnesį, o Austrijoje už 10 dienų reikėjo sumokėti 1 šilingą. Apie savo kelionę po Austriją M. Šalčius rašė: „Tarp paprastų vieniečių krautuvėse, viešbučiuose sutinki ir tokių, kurie pastebėję, kad esi svetimšalis, turi būtinai nors keleta centų daugiau nuo tavęs paimti, nes jie tebemano, kad tik jiems vieniems bloga, o kitur visiems yra gera.“ Su tokiais iššūkiais, būdingais ir šiems laikams, keliautojas susidūrė ir kituose kraštuose.
Iš Austrijos į Vengriją
Keliaudamas iš Austrijos į Vengriją, M. Šalčius susidūrė su pengais. Vengrų žodis „pengő“ reiškia „skambėti“ (jis kilęs iš „peng“, onomatopėjinio žodžio, kurio atitikmuo anglų kalba yra „ring“) ir buvo vartojamas XV–XVII a. kalant sidabrines monetas, kurios skamba, kai jas muša. Pengai naudoti iki 1946 m.
Mūsų herojui kirsti tuometės Jugoslavijos sieną nebuvo paprasta. Kiekvieną užsienietį iki sostinės Belgrado (dab. Serbijos sostinė) turėjo lydėti vienas iš tos šalies gyventojų, vadinamasis financas. Tokiam asmeniui reikėdavo sumokėti 60 denarų per parą, jei jį buvo galima pasiimti kaip bendrakeleivį, arba, jei nebūdavo galimybės pasiimt „financo“ kaip bendrakeleivio, reikėdavo sumokėti jo keliavimo išlaidas.
Europos pietuose
Pinigams vadinti po visą Europą buvo paplitęs pavadinimas „denarai“ (lot. denarius). Ne išimtis ir LDK. Taip vadintos mažesnės vertės monetos, kaldintos Jogailos, Vytauto, Kazimiero, Aleksandro ir Žygimanto Augusto laikais.
Nenuostabu, kad keliaudamas po įvairius kraštus M. Šalčius susidūrė su tais pačiais simboliais, bet skirtingose šalyse jie turėjo skirtingas reikšmes. Pavyzdžiui, keliaudamas po Bulgariją jis paklausė vietinio žmogaus kelio krypties. Šis, purtydamas galvą į šonus ir rodydamas pirštu, kryptį nurodė. Klausimų sukėlė galvos purtymas. Šis gestas mūsų krašte reiškia „ne“, o Bulgarijoje galvos purtymas reiškia „taip“.
Beje, Bulgarijos sostinė Sofija svarbi ir Lietuvai. Joje (apie 25 m.) gyveno Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras daktaras Jonas Basanavičius. Gyvendamas Sofijoje, jis galėjo nevaržomai rašyti „Aušros“ laikraščiui.
Nukeliavę į Bulgariją, susipažįstame ir su valiuta, vadinama levu. Jos pavadinimas kildinamas iš bulgariško žodžio „liūtas“. Liūtas vaizduojamas valstybiniame Bulgarijos herbe. Mažesnės vertės pinigai vadinti stotinkomis (šimtoji levo dalis, žodis kildinamas iš slaviško „sto“, reiškiančio „šimtas“).
Banknotų averse vaizduojamas caras Borisas III ir valstybės herbas.
Paskutinė M. Šalčiaus stotelė Europoje – Graikija. Viena iš graikų tradicijų, kurios laikomasi per Naujųjų Metų šventę, yra susijusi su pinigais. Prieš pat vidurnaktį žmonės susirenka prie stalo ragauti naujametinio pyrago, o jame būna įkeptos ir kelios monetos. Kai patrankos šūvis ir varpai paskelbdavo prasidedant naujus metus, pyragas būdavo pjaustomas, o jei savo gabalėlyje rasdavai monetą, tai reikšdavo, kad tave lydės turtai. Tam asmeniui ant galvos uždėdavo laurų vainiką, simbolizuojantį laimėtoją.
Su tokiais simboliais, pinigais ir įdomybėmis susidūrė M. Šalčius, keliaudamas po Europą.
Mato Šalčiaus kelionė per Europą
2024-07-19
Tai įdomu!