Nelegalus keliautojas po Egiptą
Iš Graikijos pasiekė Egiptą, jame iš karto uosto gydytojas patikrino visų keliautojų sveikatą tam, kad nebūtų platinamos užkrečiamosios ligos. Už tai reikėjo sumokėti kelis piastrus (tuo metu 100 piastrų = 1 Egipto svaras = 40–50 tarpukario litų).
Šiaurės Afrikoje pinigai buvo naudojami ne tik kaip mokėjimo priemonė. Jie buvo svarbūs ir puošybai. Pavyzdžiui, moterys egiptietės puošdavosi ne tik sunkiomis sidabrinėmis, varinėmis ar paauksuotomis apyrankėmis, bet ir monetomis, kurios simbolizavo šeimos turtą. Panašių papuošalų galite pamatyti ir Pinigų muziejuje.
Aukso obuolys britų kontroliuojamoje Palestinoje
Po Pirmojo pasaulinio karo skilus Osmanų imperijai, jos teritorijas pasidalijo britai ir prancūzai. Į šias teritorijas patenka ir mūsų keliautojo aplankyta buvusi Palestinos valstybė. Joje keliautojas susipažino ir su aukso obuoliais, kuriais buvo vadinami apelsinai.
Įdomu, kad ant monetų ir banknotų buvo rašoma trimis kalbomis: hebrajų, arabų ir anglų.
1 svaras = 1 000 milų (tūkstantoji svaro dalis).
Iš britų pas prancūzus, iš Palestinos į Siriją
Ne tik M. Šalčius domėjosi užsieniečiais, dažniausiai net ir patiems vietiniams keliautojai turistai buvo egzotika. Lietuvis aprašė istoriją, kai vietinis Damasko gydytojas ir redaktorius pasikvietė M. Šalčių pas save į ligoninę pasisvečiuoti ir pakalbėti: „Damasko redaktoriai privertė mane trejetą valandų pasakoti jiems visą Lietuvos istoriją. <...> Iš tų pasikalbėjimų jie prirašė gausių straipsnių savo laikraščiuose, kartais sujuokaudami arba savotiškai nušviesdami girdėtus dalykus, kad būtų suprantamesni jų skaitytojams. Basanavičius jiems išėjo dideliu galingu šeichu (valdovu), pakėlusiu savo tautą į šventąjį karą su valdžiusiais Lietuvą rusų šeichais, o Valančius su Baranausku tai buvo du didžiausieji lietuvių mufti (musulmonų aukštesnieji ganytojai).“ Dažnai M. Šalčius bendradarbiavo su vietinių laikraščių redaktoriais ieškodamas žmonių, kurie galėtų jam padėti kelyje, kartu pasakojo apie nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Trumpa stotelė Irane
Irane, kaip ir bet kokiame krašte, iš turistų vietiniai gyventojai siekė gauti naudos siūlydami suvenyrus, kurie atrodė kaip tikri autentiški kelių tūkstančių metų reliktai, pavyzdžiui, papuošalai ar senosios monetos. M. Šalčiaus kelionės metu Irane buvo naudojami tomanai (tuo metu 1 tomanas prilygo 1 Amerikos doleriui), kuriuos nuo 1932 m. pakeitė realai.
Pinklės turistams Afganistane
Su apgaulingomis kainomis susidurta ir Afganistane, į kurį net buvo sunku patekti, ypač europiečiams. Bijant Indijos likimo, Afganistano muitininkams buvo liepta neįleisti svetimšalių. Tad, norint kirsti Irano sieną, teko imtis gudrybių. M. Šalčius buvo įrašytas kaip kito vairuoto padėjėjas, sumokėjo muitinei 3 000 Irano tomanų užstatą. Su sąlyga, kad keliautojų mašina bus sugrąžinta iš Kandaharo į Iraną, sieną kirsti pavyko. Dėl svetimšalių riboto keliavimo po Afganistaną vietiniai labai retai galėjo pamatyti ne tik turistus, bet ir automobilius. M. Šalčius dalijasi atsiminimais kaip vieno kaimelio gyventojai su didžiausiu smalsumu apžiūrinėjo keliautojo automobilį, baksnojo į jį pirštais, o kai kurie įsidrąsinę norėjo išbandyti ir sėdynių patogumą. Keliavimas vietiniams Afganistano gyventojams buvo sudėtingas ir valstybės viduje. Pavėžėjai keleiviams užkeldavo didžiules kainas, pavyzdžiui, už 100 kilometrų reikalaudavo 20 tomanų. Už tokią pačią kainą Irane būdavo galima nuvažiuoti apie 2 tūkst. kilometrų.
Gyvačių malšintojai Indijoje
Su įmantriais pinigų prašinėjimais iš turistų susidurta Indijoje. Kai kurie indai specialiai turistams ant kelio paleisdavo nuodingų gyvačių. Kai keliautojas jas pamatydavo, staiga gyvačių „prižiūrėtojai“ griebdavo jas už galvų ir įsidėdavo į savo krepšį. Už tokį turisto gyvybės išgelbėjimą, reikalaudavo bent peiso (64 peisai = 1 rupija iki 1957 m., vėliau peisai sudarė šimtąją rupijos dalį. Buvo naudojamos ir Ana monetos, kurios sudarė šešioliktąją rupijos dalį, šios monetos naudotos taip pat iki 1957 m.). Ant dabartinių Indijos rupijų yra pavaizduotas M. Gandis. Tačiau tuo metu, kai M. Šalčius lankėsi Indijoje, M. Gandis buvo uždarytas į kalėjimą. Nepaisant to, lietuvis pastebėjo, kad visuomenėje jau buvo garsiai kalbama apie angliškų prekių boikotavimą.
Išėjus M. Gandžiui iš kalėjimo, nors ir sunkiai, bet M. Šalčiui pavyko paimti iš jo interviu. Pagrindiniai keliautoją dominantys klausimai buvo susiję su Indijos pramone po nepriklausomybės, apie kovą prieš anglus be smurto. Trumpame interviu M. Gandis pabrėžė, kad kova bus tęsiama tol, kol bus pasiekta nepriklausomybė. Kaip žinoma, ji pasiekta 1947 m. Be rimtų temų apie politiką, buvo kalbama apie lietuvių kalbos panašumus su sanskritu. Pabaigoje M. Gandis pasirašė ant M. Šalčiaus paduoto popieriaus lapo – „I wish independent Lithuania all prosperity – M. K. Gandhi“.
Lotoso sėklų ragavimas dabartiniame Tailande
Vienas iš unikalesnių delikatesų, kuriuos M. Šalčiui teko paragauti yra lotoso žiedų sėklos, jos Azijos pietryčiuose laikomos šventomis. „Ryščiukė“ tokio skanėsto kainavo 5 satangus (1 takalis = 100 satangų), tuo metu 1 takalis prilygo 5 litams. Tai valiuta, naudota tuometinėje Siamo Karalystėje (angl. Kingdom of Siam), dabartiniame Tailande.
M. Šalčius norėjo keliauti ir per tuometinę Prancūzijos Indokiniją (apimančią dabartinę Kambodžą, Laosą ir Vietnamą), tačiau, norint ten patekti, reikėjo susimokėti 2 500 frankų užstatą – ši suma buvo per didelė mūsų keliautojui.
Paukščių lizdų delikatesai
M. Šalčiui pasiekus Javos salos pietus, jis susidūrė su dar viena mums neįprasta kultūros dalimi. Šiame krašte iš kai kurių salanganų paukščių lizdų yra gaminami delikatesai, jų tuometinės kainos buvo nuo 100 iki 200 litų. Kinijoje šie lizdai galėjo kainuoti ir dešimt kartų daugiau. Tokios didelės kainos buvo dėl sudėtingo jų pasiekimo būdo. Šiuos lizdus paukščiai dažniausiai kuria aukštose uolose, juos pasiekti galima tik prisirišus virvėmis ir lėtai bei atsargiai leidžiantis žemyn, o kartais reikia net įsisiūbuoti, kad būtų galima pasiekti paslėptus lizdus.
Gaidžių kovų sportas
M. Šalčiui keliaujant po skirtingus kraštus, teko pamatyti ir įvairias tautų pramogas. Pavyzdžiui, tarp malajų yra paplitusios organizuotos gaidžių kovos. Tam gaidžiai specialiai auginami, prieš kovas jų pentinai apkaustomi metaliniais, aukso, sidabro ar tiesiog vario apsaugomis su aštriais galais. Gerų gaidžių kainos galėjo svyruoti nuo 100 iki 300 guldenų. Tarpukariu Olandijos Ost Indijos bendrovė (angl. The Dutch East Indies) leido guldenus, kurie naudoti jau nuo XVII a. pradžios – iki 1950 m.
Sunki pradžia Honkonge
Honkonge M. Šalčiaus kelionės metu naudoti Honkongo doleriai (1 doleris prilygo 2–3 tarpukario litams). Tačiau jam net ir vienas doleris buvo labai didelė suma, nes beveik visi keliautojo pinigai buvo pasibaigę. Už tris nesumokėtas dienas viešbučio savininkui jis buvo skolingas 32 dolerius, o pats nė cento po dienos kišenėje neturėjo. M. Šalčiui teko užstatyti savo daiktus viešbučio savininkui ir eiti ieškoti pagalbos. Po kelių bado dienų galiausiai keliautojui pasisekė, jis sutiko malonų ir gailestingą indą, kuris susižavėjęs lietuvio kelionėmis, o ypač tuo, kad jis buvo sutikęs M. Gandį, sutiko nemokamai apgyvendinti M. Šalčių ir sumokėti skolas viešbučio savininkui.
