Nuo pat jaunystės Liudvikas rodė ypatingą gabumą ir susidomėjimą kalbomis. Jo kelias į esperanto gimė iš noro sukurti bendrą kalbą, kuri leistų palaikyti tarpkultūrinį ryšį ir padėtų žmonėms suprasti vienas kitą be barjerų. Šis siekis radosi ne tuščioje vietoje – Liudvikas matė, kaip tarp žmonių, nepajėgiančių susikalbėti skirtingomis gimtosiomis kalbomis, kyla įvairių nesutarimų ir konfliktų.
L. Zamenhofas neapsiribojo teorija – ėmėsi veiksmų. Pradėjęs studijas ir būdamas gydytojo praktikantu, rado laiko ir energijos savo svajonei įgyvendinti. Nepaisydamas sunkumų, susijusių su finansiniais ir asmeniniais iššūkiais, kūrė ir tobulino esperanto kalbą, kuri šiandien laikoma viena iš sėkmingiausių ir plačiai paplitusių dirbtinių kalbų pasaulyje.
L. Zamenhofas ne tik sukūrė kalbą, bet ir įkvėpė tarptautinę bendruomenę. Jo darbai leido įvairių kultūrų žmonėms, kalbantiems skirtingomis kalbomis, susitikti ir bendrauti be baimės ar nepasitikėjimo. Jis tapo ne tik kalbos kūrėju, bet ir jos ambasadoriumi, skatinančiu palaikyti vertybes, kurios svarbios ir šiandien – supratingumą, pagarbą ir bendradarbiavimą.
Taigi, L. Zamenhofas kaip paveldą paliko mums ne tik sėkmingą dirbtinę kalbą, bet ir pavyzdį, kaip vienas asmuo gali pakeisti pasaulį savo įžvalga ir atkaklumu. Jo darbas ir įnašas išliks amžinai, primindami apie žmonijos siekį vienyti, o ne skaldyti.
Liudviko Zamenhofo įamžinimas monetose
Spesmilo
Tarptautinė valiuta, esperanto kalba vadinta spesmilo, pasiūlyta 1907 m. Renė de Sosiūro (René de Saussure) ir naudota prieš Pirmąjį pasaulinį karą kelių britų ir šveicarų bankų, ypač Čekbanko Esperantista. Ji nepelnė didelio populiarumo.
Spesmilo buvo lygus tūkstančiui spesų (esperanto kalba speso), jo vertė buvo 0,733 gramo gryno aukso (0,8 gramo 22 karatų aukso), o tai tuo metu buvo apie pusę JAV dolerio ar du Didžiosios Britanijos šilingus (dešimtadalį svaro sterlingų), vieną Rusijos rublį ar 2,5 šveicarų franko.
Pagrindinis vienetas, speso (lot. spesa, vok. Spesen; spesmilo esperanto kalba – „tūkstantis centų“), buvo sąmoningai sumanytas labai mažas, kad būtų išvengta trupmenų.
Stelo
Stelo (daugiskaita – steloj) – monetinis vienetas, kuris nuo 1945 iki 1993 m. buvo naudojamas esperantistų, siekiant vienos pasaulio valiutos.
Ankstesnės valiutos, speso, bandymai buvo nutraukti Pirmojo pasaulinio karo metu. Pasaulinė lyga, esperantininkų judėjimo dalis, kurį laiką leido kuponus ir monetas stelo, bandydama jas susieti su skirtingų šalių valiutomis pagal santykinę pirkimo galią.
Nuo 2012 m. iki šių dienų valiuta tokiu pat pavadinimu naudojama kai kuriuose esperanto jaunimo susitikimuose. Tai plastikinės daugybės spalvų monetos-žetonai.
Esperantininkų stelo, moneta, kurios idėją iškėlė Pasaulinė lyga, buvo siekiama sukurti stabilumą finansų pasaulyje. Archyvuose saugoma informacija rodo, kad, siekiant išvengti ekonominių krizių, kurios dažnai lemdavo konfliktus tarp tautų, buvo numatyta kurti fiksuotos vertės monetą. Pradiniai veiksmai buvo daug žadantys, bet vėlesni įvykiai parodė, kad šis siekis nesėkmingas. Pirmaisiais metais, kai esperantininkai turėjo įsteigti savo banką su pasaulinių čekių patvirtinimo ir mokėjimo sistema, kuris leistų monetas ir banknotus, vis dar galiojo griežtos tarptautinius finansinius veiksmus reglamentuojančios taisyklės, kuriomis siekta apsaugoti valstybes nuo išorinių finansinių atakų. Todėl stelo įsigalėjimas buvo pristabdytas.
1945 m. Pasaulinė lyga išleido premio-kupono (liet. premijų kuponus), kurie galiojo iki 1950 m. Kiekviena nauja kuponų laida galiodavo penkerius metus. Kuponais buvo mokama už prenumeratas, reklamas, dalyvavimą veikloje ir t. t.
Be to, kuponai buvo naudojami kaip apdovanojimai už naujų narių pritraukimą ar kaip konkursų prizai. Remiantis „La Praktiko“ pranešimu, premijų kuponų naudojimas labai išplito ir esperantininkams tapo įprastas.
Vėliau stelo plėtra sulėtėjo. Pasaulinės lygos įkūrėjai norėjo parodyti gerą valią palaikydami pastovią stelo vertę, tačiau jų pastangos buvo pasmerktos žlugti. Olandijos duonos kaina palaipsniui kilo, bet niekas nesvarstė santykio tarp stelo ir guldeno. Santykis buvo keturi stelai už guldeną, o bankų valiutos konvertavimo lentelės buvo naudojamos stelo vertei kitose šalyse nustatyti. Netgi Pasaulinė lyga atsisakė idėjos buhalterines operacijas registruoti stelo piniginiais vienetais. Taigi, niekas nepalaikė nuolatinės pastovios monetos vertės. Nieko nuostabaus, kad stelo prarado reputaciją ir net esperantų buvo naudojama retai.
Stelo monetų gaminimas
1959 m. buvo įgyvendinta sena esperantininkų svajonė išleisti savas stelo monetas.
Iš pradžių buvo pagamintos trijų nominalų stelo monetos:
Vieno stelo (bronzinė);
Penkių stelų (geltono vario);
Dešimt stelų (vario ir nikelio).
Iš pajamų, gautų pardavus monetas, Pasaulinė lyga pateikė užsakymą Karališkajai Olandijos monetų kalyklai Utrechte pagaminti naujas monetas.
Ši investicija greitai atsipirko, todėl 1965 m. Pasaulinė lyga galėjo išleisti dar ir 25 stelų sidabrinę monetą. Ji taip pat labai gerai buvo parduota.
Dvidešimt penkių stelų (sidabro).
Buvo nukaldintos ir kitos vario bei nikelio monetos, net dešimt auksinių 25 stelų monetų variantų.
Dvidešimt penkių stelų (aukso).
Tačiau stelo kūrėjų svajonė, kad ši moneta išlaikys nuolatinę nekintančią vertę, buvo pamiršta, išskyrus kelis seniausius Pasaulinės lygos narius.
