Monetų kaldinimo Lietuvoje ir užsienyje galimybės, savos monetų kalyklos steigimo perspektyvos pradėtos svarstyti beveik iškart po Nepriklausomybės atkūrimo. Šie klausimai nuolat buvo Vyriausybės posėdžių darbotvarkėse, Pramonės ir Finansų ministerijų dėmesio centre, nes šios institucijos buvo įpareigotos spręsti visas su jais susijusias problemas. Monetų kalyklai steigti Finansų ministerijoje buvo sudaryta koordinacinė darbo grupė, joje, be minėtų ministerijų atstovų, dirbo ir geriausi pramonės įmonių, mokslo tiriamųjų institutų specialistai. Buvo nagrinėjamos galimybės monetas kaldinti Lietuvoje, nes, ministerijos skaičiavimais, jų nuolatinis kaldinimas užsienyje būtų kainavęs per daug.
Į užsienį keliauta pasisemti patirties, taip pat susirasti gamybos įrankių pardavėjų ir monetų ruošinių tiekėjų (nors neatmesta galimybė ruošinius gaminti Lietuvoje).
1990 m. spalio 3 d. Pramonės ministerijoje įvyko pasitarimas dėl monetų kaldinimo. Buvo svarstomi monetų techniniai parametrai, jų gamybos terminai ir kiekis, gamybos organizavimo variantai. Nutarta siūlyti Vyriausybei tvirtinti monetų techninius parametrus, o monetų gamybą organizuoti Lietuvos monetų kalykloje (toliau – LMK). Buvo pasiūlyta kaldinti raudonos spalvos 1, 2, 5 centų vario, alavo ir cinko lydinio bei geltonos spalvos 10, 20, 50 centų vario, aliuminio ir nikelio lydinio monetas. Mažiausios 1 cento monetos skersmuo turėjo būti 16 mm, didžiausios 50 centų monetos – 23 mm. Svarstant galimybę paankstinti monetų išleidimo į apyvartą terminą, buvo siūloma pirkti monetas, pagamintas užsienyje.
1990 m. lapkričio 12 d. Lietuvos banko valdybos posėdyje buvo išnagrinėta monetų nominalų sistema ir atskirų nominalų poreikis. Nutarta užsakyti Finansų ministerijai jos įsteigtoje LMK nukaldinti 140 mln. vienetų litų ir centų monetų (bendra suma – 143 mln. Lt): 10 centų – 40 mln., 20 centų – 20 mln., 50 centų – 10 mln., 1 lito – 40 mln., 2 litų – 20 mln., 5 litų – 10 mln. vienetų.
Monetų kaldinimas užsienyje
Tačiau LMK organizavimo darbai užtruko, todėl buvo nutarta monetas kaldinti užsienio kalykloje. Šį darbą Finansų ministerija patikėjo Jungtinės Karalystės Birmingemo monetų kalyklai (iš jos buvo nutarta pirkti ir presus būsimai LMK), kaldinusiai ir tarpukario Lietuvos Respublikos 1925 m. laidos bronzines monetas. Bendra sutarties suma kartu su įrenginiais sudarė 1 111 975 svarus sterlingų. Pagal šią sutartį monetos turėjo būti pristatytos į Lietuvą iki 1992 m. vasario pabaigos.
Kaip ir pristatant banknotus, krovinys, organizaciniai ir kiti su tuo susiję klausimai konspiracijos sumetimais buvo pavadinti „Technika“, o asmenys, susiję su krovinio priėmimu ir gabenimu, privalėjo užtikrinti vykdomų darbų slaptumą. Nukaldintos lietuviškos apyvartinės monetos pasiekė Lietuvą beveik mėnesiu anksčiau nei pirmieji lietuviški banknotai. Pirmasis 1, 2, 5 litų ir 10, 20, 50 centų monetų krovinys į Klaipėdos uostą laivu „Henrikas Kuivas“ buvo pristatytas 1991 m. spalio 31 d. naktį.
Kita visų nominalų monetų siunta tuo pačiu laivu Lietuvą pasiekė 1991 m. gruodžio 9 d., o 1992 m. sausio 8 d. į Lietuvos banko apskaitą jau buvo įtraukta 140 mln. vienetų monetų, jų bendra suma buvo 143 mln. litų. 1992 m. vasario 16 d. ir kovo 2 d. laivu „Rusnė“, o kovo 8 d. laivu „Šventoji“ į Klaipėdos uostą buvo atplukdytos papildomos 2 ir 5 litų monetų siuntos.
Kaldinant monetas neapsieita be klaidų, nukaldintas didžiulis jų kiekis, pasirinkti netinkami techniniai parametrai, monetų kokybė nebuvo džiuginanti. Nors 1990 m. skulptoriaus Petro Henriko Garškos nukaldintiems pirmųjų bandomųjų centų monetų pavyzdžiams buvo parinktas pakankamai geras monetų skersmuo, mažinant kaldinimo kainą ir taupant metalą Birmingemo monetų kalyklai buvo užsakytos nukalti jau mažesnio svorio ir skersmens litų bei centų monetos. Sutartys dėl jų kaldinimo buvo pasirašytos planuojant litus į rublius keisti santykiu 1 : 1, tačiau, užsitęsus lito įvedimui ir nutarus litus į talonus keisti santykiu 1 : 100, o vėliau ir išleidus mažo nominalo (1, 2 ir 5 Lt) banknotus, daugybė monetų tapo nereikalingos ir nebuvo panaudotos.
Lietuvos monetų kalykla
Finansų ministro Romualdo Sikorskio įsakymu Finansų ministerijai pavaldi LMK buvo įsteigta 1990 m. gruodžio 10 d. Tiesa, įsakymas „Dėl Lietuvos monetų kalyklos“ buvo pasirašytas dviem dienomis vėliau. Vis dėlto dar nebuvo nei priemonių monetoms gaminti, nei paties pastato, kur kalykla turėtų veikti. Prasidėjo kalyklos vietos paieškos.
Buvo parengti du kalyklos steigimo scenarijai: seno pastato ar gamybinių patalpų rekonstrukcija bei pritaikymas laikinai gamybai ir naujos įmonės projektavimas bei statyba. Pagal pirmąjį (laikinosios gamybos organizavimo) planą buvo numatoma iki 1991 m. kovo pradžios surasti tinkamą gamybai pastatą, jį perimti, parengti projektą, sutvarkyti finansavimo reikalus ir pasirašyti sutartį su rangovais dėl pastato rekonstrukcijos. Pagal antrąjį (naujos įmonės projektavimo ir statybos) planą projektas turėjo būti parengtas iki 1991 m. gegužės vidurio, importiniai gamybos įrenginiai įsigyti iki 1992 m. rugsėjo pabaigos, statybos, įrenginių montavimo darbai atlikti iki 1992 m. pabaigos, o gamybos pradžia buvo numatyta 1993 m. pirmąjį ketvirtį.
Tačiau realybė per daug optimistinius planus patikslino. Net ir nusprendus atsisakyti naujos įmonės projektavimo ir statybos darbų, kalyklos organizavimas užtruko. Norint laikyti paslaptyje su monetų kaldinimu susijusius klausimus, buvo rengiamasi monetų kalyklą pavadinti Lietuvos banko techninio aptarnavimo stotimi, o tinkamų kalyklai patalpų paieška Vilniuje, jų sąrašai buvo įvardijami kaip „siūlomos vietos užsienio firmų atstovybėms“. Tarp tokių siūlomų vietų buvo ir rekonstruotini pastatai Vilniaus centre ir senamiestyje, kvartalai prie Liejyklos, Pylimo, Naugarduko, Vingrių, Kalvarijų, Tado Kosciuškos gatvių, Jono Basanavičiaus ir Pylimo gatvių sankirtoje. Kaip galimos vietos buvo nurodomi ir „Tėvynės“, „Neries“ kino teatrai, garažai Jėzuitų vienuolyno kieme prie Šv. Rapolo bažnyčios Šnipiškėse ir kt.
Vyriausybės 1991 m. gegužės 31 d. potvarkiu sujungus LMK ir Valstybinę vertybinių popierių leidybos įmonę, buvo įsteigta specifinės paskirties Valstybinė ženklų įmonė. Po naujos įstaigos iškaba buvo norima paslėpti piniginių ženklų gamybą ir suklaidinti SSRS slaptąsias ir jėgos struktūras. Ši įstaiga ne tik tvarkė visus su kalyklos organizavimu, apyvartinių monetų gamyba susijusius reikalus, bet ir rūpinosi maisto talonų, bendrųjų talonų, laikinųjų piniginių ženklų, loterijos bilietų, valstybinės rinkliavos ženklų, vertybinių popierių (čekių, akcijų, vekselių ir kt.), įvairių ypatingos apsaugos reikalingų dokumentų (pažymėjimų, licencijų, teisių, firminių blankų, sertifikatų ir kt.) kūrimu ir leidyba. Pradėjus byrėti Sovietų Sąjungai, o Lietuvai tapus pasaulyje pripažinta valstybe, reikalo kalyklą slėpti po Valstybinės ženklų įmonės iškaba nebebuvo.
Vyriausybė buvo skyrusi Valstybinei ženklų įmonei užduotį pradėti smulkiųjų monetų kaldinimą ne vėliau kaip 1992 m. kovo–balandžio mėn. Lietuvos bankas suskubo pateikti prašymą nukaldinti 140 mln. vienetų 1, 2 ir 5 centų monetų. Tačiau tinkamų pastatų ar sklypo paieška užtruko. Buvo planuojama statyti visiškai naują pastatą, kuriame galėtų įsikurti nauja sujungta įmonė. Su Vilniaus savivaldybe buvo deramasi dėl sklypo naujai monetų kalyklai Viršuliškėse, šalia Spaudos rūmų. Tačiau pradėjus projektavimą paaiškėjo, kad tokia statyba užtruktų penkerius metus ir kainuotų per daug.
Pagaliau po ilgų paieškų, konsultuojantis su užsienio ekspertais, buvo pasirinktas Aukščiausiajai Tarybai priklausęs garažų pastatų kompleksas Eigulių gatvėje. Čia buvo patogu privažiuoti, netoliese buvo nutiesta geležinkelio atšaka iki šiluminės elektrinės. Pradėti projektavimo ir patalpų rekonstrukcijos darbai. Vis dėlto viskas vyko lėčiau, nei planuota. Kaip minėta, dėl užtrukusių darbų pirmosios monetos nukaldintos Anglijoje. Iš jos ir buvo perkama įranga LMK. Už 60 tūkst. svarų sterlingų įsigyti du naudoti, tačiau geros būklės ir visiškai parengti darbui kaldinimo presai kartu su ruošinių padavimo sistemomis. Perkamų kaldinimo presų maksimalus greitis buvo 300 smūgių per minutę, kiekvienu iš jų per aštuonias valandas patyręs ir profesionalus kalėjas galėjo nukalti iki 110 tūkst. monetų. Viktoras Miltakis prisimena, kad, ruošiantis kaldinti monetas, Ministro Pirmininko G. Vagnoriaus tarpininkavimu natūriniais mainais už jautieną iš Ukrainos buvo gauti 1,2 m pločio aliuminio skardos rulonai. Iš viso buvo gauta 250 t metalo. Užsakant skardą prašyta ją pateikti 40 cm pločio juostomis. Skardą buvo planuojama sukarpyti netoliese įsikūrusios Vilniaus elektros suvirinimo įrengimų gamyklos turimomis žirklėmis. Deja, užsakymo sąlygos nebuvo įvykdytos, todėl supjaustyti 120 cm skardos rulonus juostomis ir pagaminti iš jos monetų ruošinius tapo tam tikru iššūkiu. Minėtoje gamykloje buvo suprojektuotos ir pagamintos specialios ruloninės žirklės – skardos rulonai supjaustyti siauromis juostomis. Suvyniotos ant specialiai pagamintų ričių, juostos buvo vežamos į Užupyje veikusią Vilniaus elektros skaitiklių gamyklą, kuri vienintelė turėjo japonų gamybos presą, galintį iškirsti reikiamo skersmens ruošinius 1, 2 ir 5 centų monetoms. Buvo pagaminta po 500 tūkst. kiekvieno nominalo monetų ruošinių. Iškertant ruošinius iš aliuminio lydinio juostų, iki 30 procentų žaliavos neišvengiamai virsdavo atliekomis, o atliekos galėjo būti parduodamos jau tik kaip spalvotojo metalo laužas.
Birmingemo monetų kalyklos specialistams padėjus sumontuoti gautus įrenginius, 1992 m. rugsėjo 30 d. LMK pradėjo kaldinti lietuviškas apyvartines 1, 2 ir 5 centų aliuminio lydinio monetas. Oficialiai kalyklą 1992 m. spalio 2 d. atidarė Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Jis 12 val. 05 min. spustelėjo kaldinimo mašinos mygtuką ir nukaldino pirmąsias 5 centų monetas. Savo kalboje pabrėžė: „Savų pinigų kaldinimas turi milžinišką prasmę. Pinigai yra vienas iš paskutinių trūkstamų mūsų nepriklausomos valstybės atributų ir egzistavimo būdų. Mes vėl turime savus pinigus. Dar reikės atsikratyti svetimų kareivių. Tada valstybės atkūrimo etapas bus baigtas. Ją reikės tvirtinti.“
Iki gruodžio 1 d. kalykla nukaldino 1,5 mln. vienetų monetų (po 500 tūkst. 1, 2 ir 5 ct). Vėliau iš Vokietijos nupirktas naujesnis, modernesnis presas. Prieš lito įvedimą pagal 1993 m. balandžio 16 d. Lietuvos banko pateiktą monetų gamybos užsakymą LMK 1993 m. turėjo pagaminti 65 mln. vienetų 1, 2 ir 5 centų monetų (25 mln. – 1 ct, 20 mln. – 2 ct ir 20 mln. – 5 ct), vėliau gamybos užsakymas buvo pakeistas ir numatyta atitinkamai 28 mln., 19 mln. ir 18 mln. vienetų.
Litui įvesti Birmingemo monetų kalykloje pagamintų 10, 20 ir 50 centų monetų pakako, tačiau buvo prognozuojama, kad dalis jų atsidurs kolekcininkų rankose. Todėl siūlyta užsakyti nedidelį šių nominalų monetų ruošinių kiekį ir LMK nukaldinti papildomą monetų tiražą. Pigiausiai 10, 20 ir 50 centų monetų ruošinius siūlė parduoti Birmingemo monetų kalykla. Pasirašyti sutartį su ja buvo siūloma dar ir dėl to, kad „būtų palaikomi istoriškai susiklostę geri santykiai, kurie padėtų Lietuvos monetų kalyklai eksploatuojant iš jų pirktus presus“. Nors konkursą organizavo LMK, tačiau sutartį su Birmingemo monetų kalykla dėl 40 mln. vienetų minėtų ruošinių (10 ct – 10 mln. vnt., 20 ct – 10 mln. vnt., 50 ct – 20 mln. vnt.) įsigijimo pasirašė Lietuvos bankas, jame buvo saugoma ir gauta ruošinių siunta. Sumanymas Lietuvos bankui pačiam pirkti ir saugoti ruošinius nebuvo gerai apgalvotas, jis apsunkino institucijų bendradarbiavimą ir sukėlė papildomų nepatogumų. Pirmosios 1, 2 ir 5 centų monetos Lietuvos bankui buvo perduotos 1993 m. birželio 2 d.
