BDAR

Slapukų naudojimo taisyklės

Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (ang. cookies). Savo sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.

Susipažinkite su slapukų naudojimo taisyklėmis


Lito trisdešimtmetis. Litų išleidimas į apyvartą

Spausdinti
2023-06-26
Šiais metais sukanka trisdešimt metų, kai Lietuvoje daugiau kaip po 50 metų pertraukos vėl pradėjo cirkuliuoti litai. Tai įvyko 1993 m. birželio 25 d. Litą turėjome reikšmingą savo istorijos dalį, iki pat 2015 m., kai Lietuvoje buvo įvestas euras. Per šį laikotarpį Lietuva keitėsi ir modernėjo, ir litas tapo svarbiu nepriklausomos Lietuvos kaitos simboliu. Šiame straipsnių serijos, skirtos lito trisdešimtmečiui, cikle aptarsime svarbiausius lito kūrimo etapus, jo išleidimą, prisiminsime svarbiausius litų banknotų ir monetų dizaino elementus. Šiandien papasakosime apie laikotarpį, kai litai pasirodė apyvartoje. 

1993 m. kovo 10 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Lietuvos banko valdybos pirmininku paskirtas Romualdas Visokavičius. Jis valdybos pirmininku tapo tada, kai buvusių laikinųjų pinigų talonų kursas sparčiai krito (nuo 1992 m.), infliaciją reikėjo sparčiai pažaboti. 

Vienas iš svarbių sprendimų priimtas jau balandžio 6 d. Komercinių bankų privalomųjų atsargų, laikomų centriniame banke, norma buvo padidinta nuo 10 iki 12 procentų, ir jas bankai turėjo sukaupti ne užsienio valiuta, o talonais. Visi bankai pradėjo aktyviai pardavinėti valiutą, ir JAV dolerio kursas ėmė kristi. 1993 m. gegužės pradžioje talono kursas, pasiekęs 560 talonų už 1 JAV dolerį, pradėjo mažėti. Per tris dienas nuo gegužės 15 iki 18 d. JAV doleris atpigo 100 talonų. Birželio pabaigoje 1 JAV doleris buvo parduodamas už 440 talonų. Laikinųjų pinigų talonų kursas užsienio valiutos atžvilgiu buvo santykinai stabilizuotas, nors šiems sprendimams prieštaraujančių ir buvo nemažai. 

1993 m. balandžio 6 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos pinigų išleidimo įstatymo pakeitimo, rengiantis lito įvedimui“, įstatymo straipsniai buvo išdėstyti taip, kad jie atitiktų pasikeitusią tikrovę. Vyko nuolatiniai pasitarimai tarp svarbiausių institucijų. Įdomu, kad konspiraciniais tikslais Lietuvos banke buvo bendraujama ir slapta, perdavinėjant raštelius vienas kitam. 

Tuo metu buvo išrinktas ir naujas Lito komitetas, kurį sudarė: Prezidentas (Lito komiteto pirmininkas), Ministras Pirmininkas ir Lietuvos banko valdybos pirmininkas. Taigi, naujaisiais Lito komiteto nariais tapo Algirdas Brazauskas, Adolfas Šleževičius ir Romualdas Visokavičius. Komitetas balandžio 28 d. pareiškė: visi Lietuvos laikinieji pinigai – talonai bus keičiami į litus vienodu santykiu, nepriklausomai nuo turimos sumos, konvertuojamos valiutos indėliai, laikomi Lietuvos bankuose, nebus prievarta keičiami į litus, o visi piniginiai ištekliai, esantys Lietuvoje ir užsienyje, nepriklausomai nuo jų kilmės, yra teisėtas fizinių bei juridinių asmenų turtas ir negalės būti konfiskuotas.

Prieš pat paskelbiant apie lito įvedimą dar surinkta speciali darbo grupė, kuri 1993 m. birželio 1 d. turėjo sudaryti veiklos programą ir pateikti ją Lito komitetui. Darbas turėjo vykti slapčia, laikantis griežtų saugumo reikalavimų, grupės nariai privalėjo raštu pasižadėti laikyti paslaptyje visą informaciją apie litų ypatybes, jų išleidimo į apyvartą terminus, kitokią valstybinę paslaptį turinčią informaciją.

Grupei baigus darbą, sprendimas galiausiai priimtas. 1993 m. birželio 14 d. buvo pasirašytas Lito komiteto nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos nacionalinių pinigų įvedimo ir laikinų pinigų-talonų išėmimo iš apyvartos“. Nutarta: „Nuo 1993 m. birželio 25 d. išleidžiami į apyvartą Lietuvos Respublikos nacionaliniai pinigai, kurių vienetas yra litas, o jo šimtoji dalis – centas.“ Teisėtomis atsiskaitymo ir mokėjimo priemonėmis tapo į apyvartą išleisti 10, 20, 50, 100 litų banknotai, 1, 2, 5, 10, 20, 50 centų ir 1, 2, 5 litų monetos. Vyriausybei ir Lietuvos bankui buvo pavesta „patvirtinti laikinų pinigų-talonų išėmimo iš apyvartos tvarką ir sąlygas, nustatant, kad vienas litas yra lygus 100 laikinųjų pinigų-talonų“. Įmonės, įstaigos ir organizacijos buvo įpareigotos santykiu 1 : 100 perrašyti sąskaitas, visų prekių ir paslaugų kainas, darbo užmokestį, pensijas, stipendijas, pašalpas, kitas išmokas ir įplaukas. Bankai privalėjo perrašyti lėšų likučius sąskaitose, skolas, gyventojų indėlius ir pan. Nutarimu nustatyta, kad „1991, 1992 ir 1993 metų pavyzdžio visų nominalų laikini pinigai-talonai iš apyvartos pradedami išimti nuo 1993 m. birželio 25 d. ir kaip atsiskaitymo Lietuvos Respublikoje nuo 1993 m. liepos 20 d. nebenaudojami“. Netrukus apie lito įvedimą paskelbta žiniasklaidos priemonėse. 

Priimtas ir nutarimas, kad talonai turi būti pradedami išimti iš apyvartos 1993 m. birželio 25 d. ir gali būti naudojami tik iki 1993 m. liepos 20 d. 24 val. Iki šio termino pabaigos gyventojai galėjo turimais talonais mokėti arba įnešti juos į asmenines sąskaitas bankuose.
Nuo 1993 m. birželio 25 d. bankai pinigines lėšas darbo užmokesčiui, pensijoms išmokėti ir kitoms reikmėms, taip pat gyventojų santaupas, esančias asmeninėse sąskaitose, turėjo išduoti tik litais ir centais. Prekybos, mokėjimo paslaugas teikiančios įmonės, įstaigos ir organizacijos grąžą turėjo atiduoti tik litais ir centais. Jų pristigus, grąžą atiduoti buvo galima talonais, bet tik iki 1993 m. liepos 5 d. Visi bankai talonus į litus keitė nemokamai.

Lito įvedimo diena (birželio 25-oji) buvo penktadienis, todėl, siekiant sudaryti geresnes sąlygas pinigų keitimo operacijoms atlikti, Lietuvos banko valdybos pirmininko įsakymu birželio 26 ir 27 d. (šeštadienis ir sekmadienis) buvo paskelbtos valstybinių ir komercinių bankų darbo dienomis. Tomis dienomis talonai buvo priimami ir keičiami į litus, atliekamos kitos susijusios operacijos.
Žiniasklaidoje aprašytas ir džiaugsmas, ir su lito įvedimu susiję kuriozai.

 „Pirmiausia litai pasirodė Vilniaus geležinkelio stotyje įsikūrusioje Litimpex banko valiutos keitykloje 3 minutės po vidurnakčio. Per pirmąsias 15 minučių valiutos keitykla į apyvartą paleido 321,35 lito. Pažiūrėti naujųjų pinigų susirinko net nemažas nekeičiančių valiutos žmonių būrelis. Ypač priblokšti buvo keičiantys Rusijos valiutą, už tūkstantį rublių gavę vos dvi monetas.“ (Lietuvos rytas, 1993 m. birželio 26 d.)

 „Pirmoji lito diena buvo nerami ir sunki. O Taupomojo banko Vilniaus miesto Žalgirio skyriaus Viršuliškių filiale pasitaikė ir itin nemalonus įvykis – kasininkė, keisdama 4,5 tūkst. talonų, suklydo ir klientui atidavė už juos... 4,5 tūkst. litų. Po kelių minučių moteris atsipeikėjo, bet laimingasis keitėjas jau buvo dingęs.“ (Vakarinės naujienos, 1993m. birželio 28 d.)

„Kartu su litų banknotais, kurie turėjo pakeisti laikinuosius pinigus talonus, bankams ir jų filialams buvo išdalyta beveik 1 000 komplektų litų banknotų pavyzdžių. Jau 1993 m. liepos 1 d. vienu tokiu 100 litų banknotu su raudonu užrašu anglų kalba Specimen (pavyzdys) buvo bandyta atsiskaityti privačioje parduotuvėje Raseiniuose. Šis nusikaltimas buvo labai greitai atskleistas, taip pasielgė Taupomojo banko darbuotojas, nuvežęs visą išleidžiamų į apyvartą litų banknotų pavyzdžių komplektą savo tėvams į Raseinius.“ (Lietuvos rytas, 1993 m. liepos 1–3 d.)

Vis dėlto litai nebuvo sutikti su dideliu entuziazmu, ne vieną nuvylė ir išvaizda ar pinigų kokybė, kuri nebuvo aukščiausia. Tačiau protestuojančių prieš naująją valiutą žmonių nebuvo daug ir talonai į litus buvo keičiami sklandžiai. Jau per pirmąją savaitę išduota beveik 200 milijonų litų, o 8 milijardai iš apyvartoje buvusių 28 milijardų talonų grįžo į Lietuvos banką. 

Iš viso iki 1993 m. liepos 22 d. iš apyvartos buvo išimta apie 215 mln. vienetų talonų (bendra suma 48,8 mlrd. talonų), įskaitant likutį bankų rezerviniuose fonduose. Liko neišimta apie 21 mln. vienetų talonų (bendra suma – 567,7 mln. talonų). 

Lito komitetas laikinųjų pinigų talonų pakeitimą į litus įvardijo kaip baigiamąjį stabilios savų pinigų sistemos sukūrimo etapą. 

Lietuva paskutinė iš Baltijos valstybių susigrąžino istorinį piniginį vienetą (Estija tai padarė dar 1992 m., o Latvija 1993 m. kovo mėn.). Tačiau tai nesumenkino paties fakto. Nors tai buvo labiau matematinis veiksmas, vieno nacionalinio piniginio vieneto pakeitimas kitu, tiek psichologinė, tiek politinė lito įvedimo prasmė buvo labai reikšminga. Lito įvedimas buvo vertinamas kaip dar vieno Lietuvos valstybingumo simbolio sugrąžinimas, su juo buvo siejamos ir šalies ekonominės gerovės perspektyvos. 
 
Tai įdomu!