Lito trisdešimtmetis. Litų banknotų gamyba

Šiais metais sukanka trisdešimt metų, kai Lietuvoje daugiau kaip po 50 metų pertraukos vėl pradėjo cirkuliuoti litai. Tai įvyko 1993 m. birželio 25 d. Litą turėjome reikšmingą savo istorijos dalį, iki pat 2015 m., kai Lietuvoje buvo įvestas euras. Per šį laikotarpį Lietuva keitėsi ir modernėjo, ir litas tapo svarbiu nepriklausomos Lietuvos kaitos simboliu. Šiame straipsnių serijos, skirtos lito trisdešimtmečiui, cikle aptarsime svarbiausius lito kūrimo etapus, jo išleidimą, prisiminsime svarbiausius litų banknotų ir monetų dizaino elementus. Šiandien apie litų banknotų gamybą ir pristatymą į Lietuvą. 

Kaip ir rašėme anksčiau, buvo priimtas sprendimas pirmuosius litų banknotus spausdinti JAV, kompanijoje „United States Banknote Corporation (USBC)“. Sutartis dėl litų banknotų spausdinimo tarp Lietuvos banko, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir JAV banknotų spausdinimo kompanijos „USBC“ buvo pasirašyta 1990 m. gruodžio 19–22 d., tačiau finansavimo klausimas liko neišspręstas. Sutartyje buvo numatyta, kad iki 1990 m. gruodžio 29 d. už banknotų spausdinimą JAV kompanijai turi būti sumokėtas ne mažesnis kaip 10 procentų avansas (662 050 JAV dol.). Vis dėlto mokėjimai vėlavo, trūko lėšų, trukdė ir sudėtinga politinė situacija. Avansas sumokėtas tik 1991 m. sausio 15 d. Vėlavimui įtakos turėjo sudėtingi 1991 m. sausio įvykiai, kai su sovietinių karinių dalinių ir vietinių kolaborantų pagalba Lietuvoje mėginta įvykdyti valstybės perversmą ir atkurti SSRS politinę valdžią. Lietuvos banke, tuo metu besiglaudusiame SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinio banko patalpose, tomis dienomis buvo budima visą parą, talkino patriotiškai nusiteikę buvę Gosbanko inkasatoriai su ginklais (Kalašnikovo automatais), išeidami iš banko jo darbuotojai pasiimdavo ir slėpė svarbiausius dokumentus, kad jie nepatektų į okupantų rankas, turėtos pinigų ir valiutos atsargos buvo paslėptos patikimuose rajonų bankų skyriuose. Apie tai žinojo 2–3 patikimi žmonės.

Tokiomis sudėtingomis politinės įtampos ir kilusių socialinių neramumų sąlygomis kelis kartus pasikeitė Vyriausybės sudėtis, o tai irgi lėtino sutarties vykdymo procesą, finansavimo šaltinių paiešką ir kitų klausimų sprendimą. 

Pavėlavus penkis mėnesius, 1991 m. balandžio 3 d. Švedijos banke „Svenska Handelsbanken“ buvo įformintas 5 848 450 JAV dolerių akredityvas (įsipareigojimas). Į banko „Svenska Handelsbanken“ atidarytą atskirą akredityvo sąskaitą Lietuvos Respublikos finansų ministerija 1991 m. balandžio 19 d. dviem pavedimais iš Lietuvos Respublikos valiutos fondo pervedė 5 154 257,82 JAV dolerių ir 1 159 300,94 Vokietijos markių. Prisimindamas šį laikotarpį, Gediminas Vagnorius sakė, kad „dabar kokie šeši milijonai dolerių tai valstybei nieko nereikštų, o tuo metu buvo didelė suma, ją reikėjo surasti, atlikti laiku mokėjimus ir reikėjo, jog tie litai faktiškai būtų pradėti gaminti“. 

Apie visą sutarties vykdymo eigą iš esmės žinojo tik du asmenys – Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vilius Baldišis ir 1990 m. lapkričio 20 d. banko vyriausiuoju ekspertu, o vėliau pirmininko padėjėju paskirtas Rimantas Purtulis. Deja, dėl padidinto slaptumo ir didesnės lietuvių kompetencijos neturėjimo daug kas buvo daroma paskubomis, nederinant tarpusavyje savo veiksmų, nebuvo sutarta dėl tinkamų banknotų specifikacijų. Pasirinktos gana paprastos gamybos priemonės, todėl banknotų kokybė nebuvo aukšta, o rizika juos padirbinėti buvo didelė. 

Derybos vyko slapta, bet trukdymų iš SSRS pusės buvo nemažai. R. Purtulis pasakojo: „Mano butas ir darbo kambariai po keletą kartų buvo paslapčia, man nesant, apieškoti. Be to, buvo nuolat grasinama Banko užgrobimu, apie tai Vyriausybė nuolat informuodavo, ir dokumentai buvo nuolat slapstomi, buvo laikomos paslaptyje visos detalės, susijusios su sutarties vykdymu.“

Litų banknotai buvo spausdinami dviejose „USBC“ spaustuvėse Čikagoje ir Los Andžele. Pirmojoje ofsetu buvo spausdinami 10, 20 ir 50 litų, antrojoje giliaspaude – 100, 500 ir 1 000 litų banknotai. Jų gamybai buvo naudojamas Kanados kompanijos „Domtar Specialty Fine Papers“ pagamintas specialus šimtaprocentinės medvilnės popierius. Pagal 1990 m. gruodžio 19 d. sutartį litų banknotai Vyriausybės ir Lietuvos banko pageidavimu turėjo būti pristatomi jūrų transportu į Klaipėdą arba kitą Baltijos jūros uostą. Sutartyje buvo numatyta ir galimybė gauti krovinį oro transportu, jei Lietuvos atstovai to pageidautų ir pateiktos gabenimo išlaidos būtų priimtinos. Vis dėlto kelionė oru būtų kainavusi labai daug, todėl pasirinktas tik jūros kelias. 

Dėl gedimų spaustuvėse banknotų gamyba  dar labiau vėlavo, bet pirmieji du konteineriai atspausdintų litų banknotų, t. y. 48 mln. vienetų, 1991 m. lapkričio 6 d. buvo išsiųsti laivu iš Niujorko į Klaipėdą. Konspiracijos sumetimais dokumentuose banknotų krovinys ir su juo susiję darbai buvo pavadinti „Technika-2“. Atkeliavę banknotai išsiuntinėti po tuometinius  Lietuvos banko skyrius. Beje, dalis banknotų buvo brokuoti. 

Kitos litų banknotų siuntos Lietuvą pasiekė 1991 m. gruodžio 14 d., 1992 m. sausio 2, 8 ir 23 d., vasario 21 d., kovo 26 d., balandžio 30 d., birželio 1 ir 13 d., liepos 23 ir 26 d. Paskutiniai du banknotų konteineriai laivu iš Brėmeno į Klaipėdą atplukdyti 1992m. rugpjūčio 8 d. Dauguma siuntų į Lietuvą atplukdyta laivais per Klaipėdos uostą. Tik nedidelė dalis 100 litų banknotų dviem „Sterling Airlines“ ir Lietuvos avialinijų lėktuvų reisais po 1,5 mln. vienetų 1992 m. sausio 2 ir 8 d. buvo atgabenti per Kopenhagą į Vilniaus oro uostą.