Jau rašėme, kad 1990 m. buvo pasirašyta sutartis su Prancūzijos banknotų spausdinimo bendrove „François Charles Oberthur“ ir jai išsiųsti tuo metu patvirtinto dizaino litų banknotų projektai. Primename, kaip tie banknotai turėjo atrodyti: 100 litų banknote nuspręsta vaizduoti S. Daukantą ir Vilniaus universitetą (gelsvai žalia spalva), 50 litų banknote – J. Basanavičių ir Vilniaus arkikatedrą su šv. Kristoforu (žalsvai pilka), 20 litų – Maironį ir Karo muziejų su Laisvės statula Kaune (rausva), 10 litų – Vydūną ir Klaipėdą (gelsvai ruda), 5 litų – S. Darių ir S. Girėną bei „Lituanicą“ Amerikos, Europos žemynų kontūrų ir Atlanto vandenyno fone (tamsiai pilka), 2 litų – moters portretą ir Trakų pilį (žalsva), 1 lito – vyro portretą ir dailininko pasiūlytą siužetą (blyškiai ruda).
Visgi prancūzų įmonė atsisakė banknotus spausdinti. Beje, projektų originalai taip ir liko prancūzų spaustuvėje. Tik 1997 m. jie buvo grąžinti Lietuvos bankui. Šiuo metu jie saugomi Pinigų muziejuje.
Pasirašyta nauja sutartis su JAV įmone „United States Banknote Corporation (USBC)“. Patvirtinti ir nauji planuoti banknotų nominalai. 1, 2, 5 litų banknotų atsisakyta, juos pakeisti turėjo monetos, bet svarstyta dėl 200, 500 ir 1 000 litų nominalų.
Patvirtinti litų nominalai kelis kartus keitėsi, todėl vis buvo neaišku, ką vaizduoti ant banknotų. Ant anksčiau patvirtintų mažiausių nominalų – 1, 2 ir 5 litų – turėjo būti „archeologinės, etnografinės, istorinės tematikos motyvai, stilizuoti lietuvaičiai ir lietuvaitės, kunigaikščiai“, o vėliau, nusprendus šių nominalų banknotų nenaudoti, kai kurie planuoti vaizdai papuošė kitų nominalų banknotus ir kartu „suardė didžiųjų pinigų seką. Kadangi nenorėta atsisakyti S. Dariaus ir S. Girėno portreto, buvusio ant 5 litų, teko paaukoti Vydūną, kuris turėjo būti ant 10 litų. Atsisakyta ir dailininkų, kūrusių mažiausių nominalų banknotus, paslaugų.
1990 m. pabaigoje sudarius sutartį dėl banknotų gamybos su JAV bendrove USBC, pastarajai buvo parengti nauji patobulinti ir labiau išgrynintos tematikos 10, 20, 50, 100, 500 ir 1 000 litų projektai. Jų autoriai buvo Giedrius Jonaitis (10 Lt), Justas Tolvaišis (20 Lt), Rimvydas Bartkus (50 Lt), Rytis Valantinas (100 ir 1 000 Lt), Raimondas Miknevičius (500 Lt). Dailininkai ir toliau siekė banknotų tematikos vientisumo, t. y. ieškojo bendros visų nominalų stilistikos. Kūrybinis procesas buvo sudėtingas, pareikalavo daug jėgų ir ištvermės.
Baigus aptarimus ir diskusijas numatyti išleisti banknotai turėjo atrodyti taip:
1 000 litų
averse lietuvių kompozitoriaus, dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) portretas, reverse M. K. Čiurlionio paveikslo „Karalių pasaka“ fragmentas
500 litų
averse lietuvių rašytojo, tautinio atgimimo veikėjo, Lietuvos valstybės himno autoriaus Vinco Kudirkos (1858–1899) portretas, reverse Lietuvos laisvės varpas Lietuvos gamtovaizdžio fone
100 litų
averse tautinio atgimimo pradininko, istoriko, parašiusio pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba, Simono Daukanto (1793–1864) portretas, reverse Vilniaus universiteto architektūrinis ansamblis senamiesčio fone
50 litų
averse Lietuvos patriarcho, mokslininko, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Basanavičiaus (1851–1927) portretas, reverse Vilniaus arkikatedra bazilika ir varpinė senamiesčio fone
20 litų
averse žymaus lietuvių poeto, tautinio atgimimo dainiaus Maironio (prelato Jono Mačiulio, 1862–1932) portretas, reverse Laisvės statula Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir varpinės fone
10 litų
averse lietuvių tautos didvyrių lakūnų Stepono Dariaus (Steponas Jucevičius-Darašius, 1896–1933) ir Stasio Girėno (Stanislovas Girskis, 1893–1933) portretai, reverse virš Atlanto vandenyno skrendantis lėktuvas „Lituanica“ žemynų fragmentų fone
Projektai buvo taisomi dar ir pirmosiomis 1991 m. sausio dienomis, labai skubant, jau prasidėjus sovietinių karinių dalinių ir vietinių kolaborantų bandymams įvykdyti valstybės perversmą ir nuversti demokratiškai išrinktą Lietuvos Respublikos valdžią.
Vienas iš litų kūrėjų Rytis Valantinas prisiminė: „<...> Man labai stipriai įstrigo, ten televizijos bokštas, aš tada kaip tik Lazdynuose paišiau, tie baisūs dundėjimai, aš išbėgdavau vis į laiptinę, pažiūrėdavau, kaip pjausto prožektoriais tą bokštą, ir norėjau, aišku, bėgti, bet reikėjo dirbti. Labai matau ryškiai viską, taip duodavo tuščiais šoviniais tankai, kad net mūsų namas sudrebėdavo Architektų gatvėj <...>.“
Dailininkai negalėjo stebėti ir kontroliuoti USBC bendrovei perduotų projektų tolesnio gamybos proceso. Spaustuvės dizaineriai savarankiškai priėmė sprendimus, iš esmės keičiančius pirminius lietuvių menininkų sumanymus. O kas iš to išėjo ir kaip vyko jau pirmųjų tikrųjų litų banknotų gamyba, papasakosime kitame straipsnyje.