Šiandien, gruodžio 8 d., sukanka lygiai 90 metų, kai 1928 m. iškilmingai buvo atidaryti Lietuvos banko rūmai, kurių grožiu ir didingumu stebimės ir dabar. Įdomu, kad tą dieną orai buvo neįprastai nežiemiški. Laikėsi teigiama temperatūra ir šalti orai vėlavo. Visgi Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona sirgo ir iškilmėse nedalyvavo. Šias ir daugiau detalių sužinome vartydami tarpukario spaudą. Atidarymo iškilmės aprašytos visuose pagrindiniuose šalies spaudos leidiniuose. Dalinamės keletu iš jų.
Iškilmes aprašė oficiozinis valdžios laikraštis „Lietuvos aidas“, išėjęs 1928 m. gruodžio 10 d. (gruodžio 8 d. laikraščiai nepasirodė, Lietuvoje tada buvo švenčiama Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo šventė):
Litas savo namuose
Praeitą šeštadienį Lietuvos valiutos istorija stambesnėmis raidėmis įsirašys į savo lapus. Juk š.m. gruodžio 8 d. buvo Lietuvos Banko įkurtuvės naujuose namuose. 5 val. p. p. į naujuosius mūsų valiutos palocius pradėjo rinktis kviestieji svečiai. Vyriausias banko šeimininkas prof. Jurgutis su savo padėjėjais, banko direktoriais erdviame prieangy maloniai sutiko savo svečius. O tų svečių buvo labai daug. Išskyrus Respublikos Prezidentą p. A. Smetoną, kuris dėl ligos negalėjo drauge su kitais pasidžiaugti šiuo gražiu Lietuvos darbo laimėjimu, į įkurtuves susirinko visa vadinamoji visuomenės smetonėlė. Ministeris Pirmininkas prof. Voldemaras ir kiti ministerių kabinetų nariai, diplomatinio korpuso atstovai. Ir bažnyčios kunigaikščiai – arkivyskupas metropolitas Skvireckas ir šv. Sosto nuncijos arkivyskupas Bartoloni maišėsi drauge su pasauliniais dignitoriais.
Prezidentienė p. Smetonienė nukirpo tautinių spalvų juostelę, kuri neleido eiti į salę. Tuo simboliškai naujieji rūmai atidaryti. Visiems suėjus į didžiąją salę, pirmiausia buvo atliktos religinės apeigos. Metropolitui Skvireckui trumpai pasimeldus, mūsų Tautos atgimimo veteranas prelatas Maironis, kuris prieš 3-tą metų laimino banko statybos pradžią, pasakė iškilmei pritaikytą prakalbą ir švęstu vandeniu pašlakstė naujus rūmus.
Po religinių apeigų žodį paėmė banko valdytojas prof. Jurgutis, kreipdamasis į valdžios galvą, ministerį pirmininką prof. Voldemarą, pabrėždamas, kad pinigas yra nervus rerum, kad jis yra ekonominio gyvenimo gysla, kad Lietuvos Banke vyriausias šeimininkas yra valdžia, kaipo didžiausias jo akcininkas. Atsakydamas į prof. Jurgučio žodžius, prof. Voldemaras iš savo pusės pabrėžė didelę sveikos valiutos reikšmę, išreiškė savo džiaugsmą dėl šio gražaus, lietuvių kapitalo ir darbo vaisiaus ir pažymėjo, kad šie gražūs rūmai yra laikinojoj sostinėj pastatyti. Būdami laikinojoj sostinėj, jie yra pavyzdys to, ką lietuviai sugeba pastatyti. Jei gražūs rūmai galima pastatyti laikinojoj sostinėj, tai dar gražesni, dar turtingesni rūmai bus statomi mūsų tikrojoj sostinėj, kai mes ten nueisime.
Po įkurtuvių apeigų, kaip tokiais atvejais yra priimtina, šeimininkai atsilankiusius gražiai pavaišino. Per vaišes susilaukė ovacijų ir buvo kilnojami ant rankų Banko valdytojas prof. Jurgutis, Prezidentienė p. Smetonienė, Nuncijus arkivyskupas Bartoloni. Trumpai sakant, Lietuvos banko įkurtuvės naujuose rūmuose praėjo labai jaukiai ir dalyvavusiems ilgai paliks atminty.
Gražią kalbą pasakė, rūmus pašventinęs, Jonas Mačiulis Maironis, kurio kalbos rankraštis išlikęs iki mūsų dienų:
„Prieš trejetą metų, dedant šiems rūmams pamatus, juos pašvęsdamas, aš, kiek pamenu, pasinaudojau psalmės žodžiais: „...Jei Viešpats, nestatys namų, veltui besidarbuos tie, kurie juos stato.
Kadangi tuomet darbas pradėtas nuo maldos, Dievas palaimino darbus ir štai tuščioje vietoje tada, ne vien gražia viltimi, kaip tuomet, bet savo šiandieną akimis matome didingus, stilingus ir galingus rūmus, kuriais gali gėrėtis ir pasididžiuoti ne tik jų valdytojas, jų statytojai, bet ir laikinė mūsų sostinė.
Tarp šių rūmų ir mūsų jaunos valstybės aš matau simbolišką ryšį ir analogiją. Reikia džiaugtis, kad mūsų jauna valstybė ne tik žymesnių rūmų statybas, bet ir kitų rūšių statybas, kaip kariuomenės steigimą, švietimo židinio kūrimą pradeda dažniausiai nuo maldos. Tas duoda pamatuotos vilties, kad Viešpats palaimins ir pačią mūsų akyse besikuriančią Lietuvos valstybę.
Šiandieną, kai manome, kad šie Lietuvos Banko rūmai baigti, dar negiedosime, tik juos pašventinsime, dėl to, kad tikrai sakant, tie rūmai nebaigti: gal baigtas ir įrengtas jų kūnas, bet jų gyvenimas, jų siela tik prasideda, jai teks augti, bręsti ir stiprėti. Tų rūmų sielą, ar ją suprasime, kaip jų valdybą, ar mūsų litą, ji tampriai susijusi su visa Lietuva ir jos ateitimi: ant kiek ji bus gyva, stipri ir tvirta, ant tiek bus tvirta ir gyva visa Lietuva.
Tad pašvęsdami šiandieną šiuos rūmus, paprašysime, kad Dievas aukščiausiasis teiktųsi juos palaimint, nes jei Viešpats nestatys šių rūmų, veltui darbuosis tie, kurie juos stato. Amen.“
Pirmasis lietuviškas bulvarinis laikraštis „Sekmadienis“ 1928 m. gruodžio 9 d. leidinyje lakoniškai paminėjo rūmų atidarymą. Kaip ir priklauso bulvariniam laikraščiui, pranešime svarbiausias dalykas buvo kaina, kuri dar ir gerokai išpūsta (rūmai kainavo ne 8,o 6 milijonus litų):
8 milionai litų!
Šeštadienį atidaryti šie nauji emisijos banko rūmai. Kiek mes patiriam, rūmai kainojo apie 8.000,000 litų. Miesto juokdariai kalba, kad tokių rūmų statyba, nesant kitų elementarių patogumų mieste, atmena žmogų su cilindru, bet be kelnių.
