Po sėkmingų karinių žygių, užėmę nemažas teritorijas šiandieninėje Latvijoje ir Estijoje, 1207 m. ordinas ir Rygos vyskupas pasidalino ką tik užimtas ir dar planuojamas užimti žemes.
„Bažnyčia negalėjo visiškai įgyvendinti savo planų be pasauliečių ginklo pagalbos, kurią sudarė taip pat dvasinė riterių brolija... Ir taip Albertas atidavė Ordinui trečdalį žemės.“
Vos po kelerių metų, 1236 m., po pralaimėto Saulės mūšio Kalavijuočių ordinas atsidūrė ant išnykimo ribos. Mūšio metu didysis magistras ir dauguma jo riterių buvo nužudyti.
Po Saulės mūšio likę gyvi Kalavijuočių ordino nariai buvo priimti į Kryžiuočių ordiną. Nors Kalavijuočiai ir tapo Kryžiuočių ordino dalimi, priėmė Kryžiuočių ženklus ir taisykles, vis dėlto jiems pavyko išlaikyti bent jau dalinę nepriklausomybę, jie buvo atskira Livonijos ordino ašaka.
Per ateinančius 150 metų Livonijos ordinas žymiai sustiprėjo ekonomiškai ir kultūriškai, o užkariavimų būdu išplėtė ir turėtas teritorijas. Livonija savo didžiausią galybę pasiekė XIV amžiaus viduryje.
Galybė buvo pasiekta nepaisant kelių didelių nesėkmių kovojant prieš lietuvius ir žemaičius, iš kurių pati didžiausia buvo 1260 m. pralaimėtas Durbės mūšis. Jo tikslas buvo sujungti dvi atskiras ordino atšakas (Livoniją ir Prūsiją).
Po nesėkmės Durbės mūšyje dar pusę amžiaus Livonijos ordinas sugebėjo išlaikyti sąlyginai stiprią karinę galią. Tačiau 1410 m. Kryžiuočių ordinui pralaimėjus Žalgirio mūšį, Livonijos ordino turėta karinė galybė gerokai sumenko ir niekada nebebuvo atgauta.
Ordino riterių valdomi nepatenkinti vietos gyventojai Livonijoje ir Prūsijoje, pasinaudodami vykstančiais pokyčiais ir ordino patirtais dideliais pralaimėjimais, ėmė kvestionuoti jo valdymą. Livonijos gyventojai norėjo, kad būtų sudaromos geresnės sąlygos prekybai, amatams ir miestų stiprėjimui.
„Būriai, vadovaujami bajorų, ir miestų diduomenė sukilo, nebesutikdami, kad jų gyvenimą reguliuotų ordino taisyklės, arogantiškesni ir pasipūtę riteriai, kurių moralė dažnai akivaizdžiai prieštaravo ordinų taisyklėms ir kurie nesilaikė savo įsipareigojimų ir teisėtos teisės.“
Vidaus nesutarimai ir nuolatiniai konfliktai su miestiečiais leido Lenkijos karaliui prijungti Prūsijoje esančias ordino žemes prie savo valdomų teritorijų. 1516 m. naujai paskirtas ordino didysis magistras Albrechtas iš Brandenburgo bandė atskirti Prūsiją nuo Lenkijos jėga, bet jam tas nepavyko. Albrechtas, atsidūręs sudėtingoje situacijoje ir siekdamas išlaikyti valdžią Prūsijoje, pasinaudojo reformacijos judėjimu, panaikino Kryžiuočių ordiną ir tapo protestantu.
1562 m. kovo 5 d. Rygoje įvyko iškilminga ceremonija, kurioje Gotardas I Ketleris davė ištikimybės priesaiką Lenkijos karaliui atstovaujančiam kunigaikščiui Radvilai. Po šios ceremonijos pasaulio žemėlapyje atsirado nauja kunigaikštystė su ilgomis atviromis sienomis, kurios iš vakarų pusės ribojosi su Baltijos jūra, iš šiaurės –su Rygos miestas ir Dauguvos upe, o rytuose ir pietuose – su Lietuva ir Žemaitija.
Kuršo kunigaikštystės pirmosios monetos
Pirmosios Kuršo kunigaikštystėje monetos pradėtos kaldinti Mitaujos (šiandieninė Jelgava) kalykloje. Jas kaldinti pradėjo pirmasis Kuršo kunigaikštis Gotardas I Ketleris dar 1575 m.
Jis nurodė kaldinti dvidenarius, šilingus, trečiokus ir talerius.
Šilingai
Gausiausiai randamos monetos yra 1575, 1576 ir 1577 metų laidos šilingai, skirti Livonijai. Šie šilingai gana dažni ir dažnose kolekcijose išlikę geros būklės.
Šių šilingų skersmuo siekia 18 mm, svoris apie 1,12 g. Kaldinti iš bilono (žemos prabos sidabro mišinio).
Averso legenda: MONETA NOVA ARGENTE.
Reverso legenda: DVCATVS CVRLANDIAE ET SMIGALIAE.
Dvidenariai
Kiek retesni yra dvidenariai, kaldinti 1578 ir 1579 m., o ypač reti – dvidenariai, nukaldinti 1578 m. Šios monetos nepatyrusių kolekcininkų dažnai yra painiojamos su lietuviškais dvidenariais, nes ant jų vaizduojamas vytis. Ilgą laiką istoriografijoje jos buvo priskiriamos prie lietuviškų Stepono Batoro monetų.
Šios monetos buvo skirtos Lietuvos apyvartai, nes savo išvaizda, dydžiu, mase ir praba atkartojo Žygimanto Augusto leistus dvidenarius. Nors šių monetų tiražas buvo numatytas net 35 mln., iš jų retumo galima daryti prielaidą, kad ne visos suplanuoto tiražo monetos buvo nukaldintos.
Dvidenarių skersmuo 14 mm, svoris apie 0,63 g. Tai pat kaip ir šilingai, dvidenariai buvo kaldinami iš žemos prabos sidabro, vadinamo bilonu.
Averse iškalta SR monograma ir data.
Reverse pavaizduotas Vytis ir užrašytas romėniškas skaičius II.
Trečiokai
Gotardo I Ketlerio sidabriniai trečiokai kaldinti tik 1586 m.
Trečiokų skersmuo 22 mm, masė apie 2,44 g.
Averse vaizduojamas Gotardo I Ketlerio portretas, o aplink jį užrašyta lotyniška legenda GOTHARDI DEI GRATIA DVX CVRLANDIAE ET SEMIGALIAE.
Reverse – lotyniška legenda GROSSVS ARGENTEA TRIPLEX GOTHARDI DVCATVS CVRLANDIAE & SEMIGALIAE.
Taleriai
Taleriai yra pačios rečiausios ir brangiausios Gotardo I Ketlerio leistos monetos. Jų yra išlikę vos keli vienetai. Taleriai buvo kaldinami iš sidabro 1575 ir 1576 m. Jų skersmuo 41 mm, svoris apie 28,83 g.
Averse – legenda GOTTHARD DEI GRATIA DUCIS CURLANDIAE ET SEMIGALLAE.
Reverse – MONETA NOVA ARGENTEA DUCIS CURLANDIAE.
Šaltiniai
Grimalauskaitė Dalia, Remecas Eduardas. Pinigai Lietuvoje, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus.
Echkard Kruggel, Gundars Berbaševskis, Die Münzen des Herzogtums Kurland, Riga: G. Gerbaševskis.
Numista.
