BDAR

Kredito banko istorija

Šiandien, balandžio 8 d., sukanka lygiai 100 metų, kai įsigaliojo Lietuvoje veikusio Kredito banko įstatai. Kas buvo šio banko kūrėjai, valdytojai? Kuo pats bankas buvo išskirtinis tarp kitų Lietuvoje veikusių privačių bankų? Apie tai ir dar daugiau papasakosime šiame straipsnyje. 


Apie pačio banko veiklos pradžią daug informacijos nėra. Žinoma tik įstatų įsigaliojimo, bet ne banko įsteigimo data. Net ir veiklos pradžios data kartais nurodoma skirtingai. Vienuose šaltiniuose rašoma, kad bankas pradėjo veiklą balandžio 15 d., kituose – kad balandžio 20 d. 


Bankas buvo steigiamas JAV gyvenusių lietuvių ir vietinių verslininkų. JAV lietuviams atstovavo Lietuvos atkūrimo bendrovė, turėjusi padėti atkurti krašto ūkį. Tarp banko steigėjų buvo lietuvių verslininkas A. Vosylius, JAV lietuviams atstovavęs R. Karuža. Vis dėlto turbūt garsiausias steigėjas buvo vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius. Keletas žodžių apie jį. 


Kas toks buvo Jonas Smilgevičius? 


Vienas iš dvidešimties Nepriklausomybės Akto signatarų Jonas Smilgevičius gimė 1870 m. Šonių dvare (netoli Alsėdžių, Telšių rajone). Jo giminė buvo kilusi iš bajorų Smilgevičių. J. Smilgevičius gimė gausioje 8 vaikų šeimoje. Šeima buvo labai patriotiška, šią savybę perėmė ir Jonas. Nuo jaunystės rinko medžiagą apie krašto istoriją, rašė straipsnius šia tema. Iki 1893 m. J. Smilgevičius mokėsi Jonavos ir Mintaujos gimnazijose. Tada metus laiko studijavo ekonomiką Karaliaučiaus universitete, vėliau – agronomiją Berlyno Humboldtų universitete. Yra parašęs knygų, skirtų ūkininkams. Nuo jaunystės buvo verslus. Nuolat kalbėjo apie tai, kad atsikurianti Lietuva atsigaus tik su versliais žmonėmis. 


Baigęs studijas, dirbo Peterburge, vėliau Varšuvoje. Iš Varšuvos persikėlė į Vilnių. Čia nusipirko bankrutavusį metalo dirbinių fabriką „Vilija“. Jis vėl pradėjo veikti 1912 m. ir tapo pirmąja lietuviška akcine bendrove. Tais pačiais metais J. Smilgevičius nusipirko Užvenčių dvarą. Jis XIX a. pab. priklausė rašytojos Šatrijos Raganos šeimai. Rašytoja šį dvarą aprašė garsiausiame savo romane „Sename svare“. Kai J. Smilgevičius dvarą įsigijo, šis jau buvo apleistas. Būsimasis signataras jį atrestauravo ir įkūrė pavyzdinį ūkį. 


Nors 1918 m. vasario 16 d. jis, kaip Lietuvos tarybos narys, pasirašė vieną svarbiausių dokumentų Lietuvos istorijoje, politika jo netraukė. Likusį savo gyvenimą jis paskyrė verslui. Įkūrė ne vieną bendrovę. Tarp jo įkurtų ir valdomų įmonių buvo „Neris“, „Dubysa“, „Nemunas“, „Miškas“, „Sidabrinė lapė“. J. Smilgevičius pirko skirtingas įmones (pvz., „Stiklas“). Bendrovės užsiėmė skirtinga veikla. Nemažą pelno dalį davė ir Užvenčio dvaras. 


J. Smilgevičius ėjo reikšmingas pareigas ir ekonominėse organizacijose. Buvo vienas Lietuvos malūnininkų draugijos steigėjų ir jos valdybos pirmininkas, Lietuvos spirito varyklų pramonininkų sąjungos pirmininkas. Kaip ekonomistui, bankinė veikla jam taip pat buvo nesvetima. Buvo jis ir Lietuvos banko valdybos narys, ir vienas Kredito banko steigėjų. 
1940 m. J. Smilgevičius sunkiai susirgo, gydėsi Vokietijoje, grįžęs į Lietuvą 1942 m. mirė. 


Kredito banko veikla


Kredito banko įstatuose buvo numatyti tikslai steigti ir finansuoti įvairias pramonės ir prekybos įstaigas. Taip pat teikti kreditą ir apskritai vykdyti visas bankines operacijas. 


Steigiant banką buvo numatytas 3 milijonų litų akcinis kapitalas. Banko akcijos buvo vardinės. Nuo visų kitų bankų Kredito bankas skyrėsi savo valdymo struktūra. Jo įstatuose nebuvo numatyta sudaryti tarybą. Iš dalies jos funkcijas turėjo atlikti revizijos komisija. Jos pareiga buvo ne tik patikrinti apyskaitas, bet ir prižiūrėti valdybos darbą, banko atsiskaitymus, kasą. Todėl revizijos komisija turėdavo rinktis kiekvieną mėnesį. Ją sudarė nuo 3 iki 5 narių. 1927 m. įstatai dar patikslinti. Nustatytas 3 valdybos narių minimumas. Valdybos nariais galėjo būti išrinkti akcininkai, turėję nors 25 akcijas.


Auksinams vis nuvertėjant, banko akcinis kapitalas vis buvo didinamas. Įvedus litą, Jis sudarė 10 milijonų auksinų. Ši suma buvo prilyginta 0,5 mln. litų. Taip šio banko kapitalas nuvertintas daugiau nei kitų bankų. 1925 m. išleidus akcijas, akcinis kapitalas išaugo iki 2 milijonų litų. 


Bankas neturėjo daug akcininkų. Įdomu, kad jų skaičius netgi nuolat mažėjo. 1926 m. jų buvo 155, o prieš Lietuvos okupaciją 1940 m. – tik 26. Taip buvo dėl to, kad didžioji dalis akcijų buvo sukaupta vos trijų asmenų rankose. Didžiąją akcijų dalį turėjo vienas iš banko steigėjų A. Vosylius, taip pat du politikai – Juozas Tūbelis ir Antanas Merkys. Jie priėmė daugumą sprendimų ir, tikėtina, sprendė, kas gali tapti akcininku. Ko gero, dėl šios priežasties A. Vosylius nuolat buvo išrenkamas banko valdybos pirmininku, o J. Smilgevičius – jo pavaduotoju. Tik Jonas Lukauskas ilgus metus buvo nepamainomas trečiasis valdybos narys, dėl profesinių sugebėjimų ėjęs direktoriaus tvarkytojo pareigas. Beje, 1936 m. jis banką paliko nesutikdamas su vykdoma kreditavimo politika. 


Iki 1927 m. bankas turėjo vienintelį skyrių Panevėžyje, kuris dėl menkos apyvartos tais metais likviduotas. Nuo tada šis bankas buvo vienintelis, neturėjęs skyrių. Banke dirbo ir nedidelis skaičius tarnautojų. 


Bankas niekada nedirbo stabiliai. Jis nuolat išgyveno pakilimus ir nuostolius. Ypač sudėtinga situacija buvo po didžiosios krizės 1931–1935 m. Vis dėlto bankas buvo visada vertinamas dėl Lietuvos ūkio ir pramonės rėmimo. Kredito bankas nemažai investavo į didžiąsias šalies ūkio ir pramonės įmones. Daugiausia buvo investuota į bendroves „Nemunas“, „Miškas“, „Ringuva“, „Lietuvos Loidas“. Vis dėlto reikia pastebėti, kad dauguma įmonių priklausė banko steigėjams ir akcininkams, taigi, jie ir patys turėjo iš to naudos. 


Suteiktų paskolų skaičius taip pat nuolat augo. Vis dėlto Kredito bankas tarp akcinių bankų pagal paskolų dydį užėmė paskutines pozicijas. 


1923–1928 m. bankas daug naudojosi kitų bankų paskolomis, o ypač jų pinigais, laikytais korespondentinėse sąskaitose. Šis kredito šaltinis lenkė nuosavą banko kapitalą, o kai kuriais metais – ir indėlius (su einamosiomis sąskaitomis).


Vis dėlto bankas visada buvo vertinamas teigiamai ir dirbo iki pat Lietuvos okupacijos ir bankų nacionalizavimo. Nors ir nedidelis, jis vis dėlto buvo įrašytas į Lietuvos bankininkystės istoriją. Jį dar prisimename ir šiandien. 

Šaltiniai: 

1. Vladas Terleckas. Lietuvos bankininkystės istorija 1918–1941

2. https://www.15min.lt/media-pasakojimai/signataras-smilgevicius-248
 

 

Tai įdomu!
Atnaujinta: 2021-04-08