Šiandien, rugsėjo 23 d., sukanka 138 m., kai gimė paskutinis Lietuvos banko valdytojas tarpukario Lietuvoje Juozas Paknys (1883–1948 m.). Jis buvo ne tik paskutinis, bet ir vienintelis valdytojas, Lietuvos banke išdirbęs nuo banko veiklos pradžios. Tiesa, aukščiausiame poste jam būti teko labai trumpai. Valdytoju jis tapo 1939 m., dramatiškai klostantis istorijos įvykiams, ir šias pareigas ėjo vos metus. Vis dėlto jo indėlis į Lietuvos bankininkystės istoriją yra didžiulis. Taigi, kas buvo ši asmenybė?
Juozas Paknys gimė 1883 m. rugsėjo 23 d. Pakniškių kaime (Rokiškio raj.) 11 vaikų šeimoje. Mokėsi Mintaujos gimnazijoje, kurioje jo politinės pažiūros pakrypo į kairę, ir netgi įkūrė slaptą socialistų organizaciją. Šios krypties laikėsi ir baigęs gimnaziją, toliau steigė kuopeles, kuriose aiškino marksizmą. Paradoksalu, bet, būdamas užkietėjęs socialistas, 1904 m. įstojo į kunigų seminariją. Spėjama, kad taip pasielgė siekdamas išvengti carinės kariuomenės, mat tuo metu vyko Rusijos ir Japonijos karas. Tiesa, čia mokėsi tik metus.
J. Paknys 1905 m. įsitraukė į Rusijos imperijoje prasidėjusią revoliuciją, kurios metu organizavo mitingus, streikus, demonstracijas. Netgi buvo suimtas ir nuteistas vieniems metams kalėjimo.
1908–1912 m. studijavo Peterburgo komercijos institute. Čia priklausė lietuvių studentų draugijai, buvo jos valdybos narys ir aktyviai reiškėsi Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje. Baigęs institutą, J. Paknys apsigyveno Kaune, dirbo komercijos banke. 1915 m. vasarą įstojo į Lietuvos mokslo draugiją ir persikėlė į Vilnių. 1917 m. dalyvavo Lietuvių konferencijoje, kurioje pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvai tapus nepriklausoma, buvo pakviestas tapti antrosios Vyriausybės maitinimo ir viešųjų darbų ministru, vėliau vadovavo ir ketvirtosios Vyriausybės socialinės apsaugos ministerijai. J. Paknys buvo ir vienas Prezidento institucijos sukūrimo iniciatorių.
1922 m. spalio mėn. į jau pradėjusį veikti Lietuvos banką kaip bankininkas praktikas buvo pakviestas ir J. Paknys. Čia jis ir dirbo iki pat Lietuvos okupacijos ir banko likvidavimo. 1926 m. buvo pakeltas į aukštesnes pareigas – paskirtas valdytojo pavaduotoju ir jas nepertraukiamai ėjo iki 1939 m. Tiesa, atsistatydinus pirmajam valdytojui Vladui Jurgučiui, 1929 m. jis laikinai ėjo valdytojo pareigas, iki buvo paskirtas naujas valdytojas (Vladas Stašinskas).
1926 m. J. Pakniui pavesta rūpintis naujųjų Lietuvos banko rūmų statybomis, kitais ūkio reikalais, jis buvo atsakingas už skyrių inspektavimą, centrinės buhalterijos kontrolę ir sąmatos vykdymą. Dar 1924 m. jis vykdė atsakingą misiją – derėjosi su Anglijos banku dėl paskolos. Įdomu, kad J. Paknys yra vienintelis asmuo, kurio parašas yra ant visų tarpukariu išleistų lito banknotų.
Daugelio amžininkų liudijimu, po V. Jurgučio atsistatydinimo būtent J. Paknys buvo tikrasis Lietuvos banko valdytojas. Vis dėlto faktiniu valdytoju jis tapo tik 1939 m. spalio 25 d. Deja, šias pareigas jis pradėjo eiti gerokai per vėlai ir labai dramatiškais laikais. Europoje vyko karas, žmonės suskubo išiminėti indėlius, taip sukeldami ekonominę krizę. Klaipėdos krašto praradimas ir Vilniaus krašto atgavimas taip pat stipriai kirto per Lietuvos ekonomiką. Nuolat krito litų vertė ir ekonominius procesus sureguliuoti tapo praktiškai neįmanoma.
Galiausiai 1940 m. Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos ir J. Paknys ne savo noru Lietuvos banką turėjo „perleisti“ naujiems šeimininkams. 1940 m. rugsėjo 17 d. jis buvo atleistas iš valdytojo pareigų. Taigi šiose pareigose jis neišbuvo ir metų. Vis dėlto dar būdamas valdytoju jis priešinosi okupantams, žinoma, kiek sugebėjo padaryti. Gana ryškus pavyzdys buvo jo ir ypatingojo įgaliotinio Lietuvoje Vladimiro Dekanozovo dialogas. Pastarasis siekė Lietuvos banko auksą perleisti SSRS valstybiniam bankui. J. Paknys nesutiko to padaryti, ir V. Dekanozovas jam pasakė: „Mes, siekdami įgyvendinti Tarybų Sąjungos vyriausybės tikslus, nesustojame pusiaukelėje net ir tuo atveju, jeigu kam nors reikia ir galvą nuimti.“ Į tai J. Paknys atsakė: „Taip, aš žinau, kad jūs turite pakankamai priemonių Lietuvoje galvą nuimti bet kam. Tai nesunkus dalykas. Kitas reikalas – išauginti galvą. Gindamas Lietuvos banko auksą, aš nedarau žalos nei Lietuvos, nei Tarybų Sąjungos ūkiui. Aš ginu tik lito pastovumą.“ Po šio pokalbio J. Paknio galva liko sveika, bet jis neteko valdytojo pareigų.
Po atleidimo J. Paknys kurį laiką dirbo finansų ministro patarėju, vėliau tapo jo pavaduotoju. Per nacių okupaciją iki 1941 m. rudens jis dirbo Laikinojoje Lietuvos Vyriausybėje finansų viceministru. Naciai netgi buvo trumpam atkūrę Lietuvos banką (tiesa, kaip komercinį) ir J. Paknys vėl tapo jo vadovu. Vis dėlto 1942 m. bankas buvo likviduotas.
Atleistas J. Paknys dalyvavo antinacistinėje rezistencijoje, prisidėjo prie Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK‘o) kūrimo. 1944 m. jis pasitraukė į Vokietiją. Čia toliau tęsė visuomeninį darbą, rūpinosi pabėgėliais, veikė įvairiose komisijose ir t. t. 1948 m. sausio 3 d. būdamas 65 m. amžiaus J. Paknys mirė Roitlingene (Vokietijoje).
Literatūros šaltiniai:
1. Vladas Terleckas. Lietuvos bankininkai. Gyvenimų ir darbų pėdsakai 1918–1940. Vilnius 1998 m.
