Šv. Blažiẽjaus diena
Pagal tradiciją tikima, kad Blažiejus gimė Cezarėjos Kapadokijoje, dabartinės Turkijos teritorijoje. Gyveno Sebastėjoje (Mažoji Armėnija, dabar Sivaso miestas, Turkija).
Šis šventasis išgarsėjo kaip gydytojas. Už savo atsidavimą ligoniams ir Romos imperatoriaus Diokleciano persekiojamų krikščionių lankymą kalėjime ir jų gydymą vietos gyventojų prašymu Blažiejus buvo paskirtas Sebastėjos vyskupu.
313 m. Romos imperatoriui Licinijui paskelbus Milano ediktą, kuriuo pripažinta krikščionybė, kai kuriose Romos provincijose ir toliau buvo persekiojami krikščionys. Vyskupas Blažiejus, norėdamas apsaugoti globojamus parapijiečius, su jais pasitraukė į Argą (dabartinę Graikiją) ir, čia apsigyvenęs viename iš urvų, iš jo vadovavo savo vyskupijai.
Pasak legendų, Argo valdytojo įsakymu medžiotojams buvo pavedama sugauti gausybę žvėrių krikščionims kankinti ir jų tikėjimui žlugdyti. Prie vieno gilaus urvo medžiotojai rado įvairių rūšių gyvūnų, kurie tarsi buvo susirinkę laukti, kol Blažiejus, žinomas dėl gydymo ir stebuklų, pasirodys ir juos palaimins. Tai sužinojęs, Argo valdytojas nusprendė Blažiejų pasikviesti.
Eidamas į egzekucijos vietą, Blažiejus Kristaus vardu nuolat darė stebuklus ir gydė ligonius bei nelaiminguosius. Jis išgydė vienturtį našlės sūnų, kuris buvo pasmerktas mirti nuo ašakos, įstrigusios jam į gerklę. Be to, Blažiejus vargingai našlei grąžino vilko suėstą paršiuką. Šie nuostabūs darbai buvo pastebėti. Našlė, sužinojusi apie Blažiejaus įkalinimą, paskerdė išgelbėtąjį paršiuką ir pasirūpino, kad iš jo Blažiejui būtų pagamintas maistas.
Krikščionių globėjas ir gydytojas Blažiejus taip pat buvo laikomas naminių gyvūnų, akmenskaldžių ir Dubrovniko globėju.
Nuo XIII a. šv. Blažiejus vaizduojamas ant Dubrovniko (miestas, seniau vadintas Ragūza, autentiškas pavadinimas Ragusa) monetų.
Linų diena
Lietuvoje vasario 3 dieną nuo seno švenčiama Linų diena. Po krikščionybės įvedimo ji tapo šv. Blažiejaus diena. Šią dieną tikintieji paprastai nešdavo į bažnyčią pašventintą linų siūlais surištą eglės arba kadagio šakelę. Buvo tikima, kad ji apsaugo nuo nelaimių ir ligų. Ja būdavo aprišamas ligonio kaklas, tikint, kad tai gali padėti persišaldžius, kai skauda gerklę.
Linai monetose
Tarpukario Lietuvoje linų pramonė turėjo didelę ekonominę reikšmę. Linai, svarbus žemės ūkio produktas, buvo auginami ir įvairiais būdais perdirbami. Taip buvo prisidedama prie kaimo ūkių plėtros ir pramoninės veiklos. Linininkystės ūkiai, daugiausia įkurti Žemaitijoje ir Aukštaitijoje, padėjo plėtoti Lietuvos linininkystės sektorių. Linai buvo vertinami dėl pluošto, kuris buvo naudojamas tekstilės pramonėje. Tai padėjo kurti darbo vietas ir skatinti ekonominį augimą.
Linų pramonė tarpukariu Lietuvoje neapsiribojo tik vidaus rinka – linai buvo svarbus eksporto produktas. Dėl aukštos kokybės Lietuvos linininkystės produkcija buvo gerai vertinama užsienyje, šalis eksportuodavo linus ir linų gaminius į įvairias Europos šalis. Be to, linai buvo naudojami vietinėje tekstilės pramonėje, perdirbami į įvairius produktus, tokius kaip lininė medžiaga, juostos, audiniai, drabužiai. Tokie perdirbimo procesai skatino darbo vietų kūrimą.
Linai buvo ir svarbi tarpukario Lietuvos monetų dizaino, kurį kūrė Juozas Zikaras, dalis. Jie atvaizduoti net ant keturių nominalų tarpukariu leistų Lietuvos apyvartinių monetų.
Tai Anglijoje, kalykloje King‘s Norton Metal Works nukaldintos pirmosios lito monetos:
• 1925 m. laidos 1 centas
• 1925 m. laidos 5 centai
• 1925 m. laidos 5 litai
O Kaune, „Spindulio“ bendrovės įkurtoje monetų kalykloje, su lino atvaizdu nukaldintos 1936 m. laidos 5 centų monetos.
Šaltiniai
Grimalauskaitė Dalia, Remecas Eduardas. Pinigai Lietuvoje, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus.
Numista.
Visuotinė lietuvių enciklopedija.
