Šiemet sukanka 360 metų, kai Europoje į apyvartą buvo išleisti pirmieji popieriniai banknotai. Tiesa, įvairių popierinių pinigų būta ir anksčiau, tačiau būtent 1661 metais Švedijoje išleistus banknotus laikome revoliuciniu žingsniu pinigų ir net žmonijos istorijoje. Žmonės pamažu įsisąmonino, kad pinigai gali būti įvairių formų – metalinės monetos, popieriniai banknotai, o mūsų laikais pratinamės ir prie to, kad pinigais gali būti ir skaitmeninis kodas. Tačiau banknotų išleidimas yra pirmoji istoriniuose šaltiniuose užfiksuota pinigų (r)evoliucija – kokia buvo žmonių reakcija į kitokius pinigus ir kaip jie tapo visų pripažinta atsiskaitymo priemone?
Popieriniai pinigai: pirmieji bandymai Kinijoje
Neretai sąvokos „popieriniai pinigai“ ir „banknotai“ yra tapatinamos, tačiau tai nėra teisinga. Banknotas – tai piniginis ženklas, dažniausiai popierinis (o šiais laikais gali būti ir plastikinis), kurį išleidžia bankai.
Tiesą sakant, patys pirmieji popieriniai pinigai atsirado Kinijoje, tačiau tai dar nebuvo tikrieji banknotai – šiuos popierinius pinigus iš pradžių leisdavo Kinijos pirkliai, o vėliau šalies valdžia. Kodėl būtent Kinija?
Pirmiausia dėl to, kad būtent čia atsirado ir pradėtas naudoti popierius. Antroji, ne ką mažiau svarbi priežastis – tuo metu apyvartoje cirkuliavo nedidelės vertės monetos iš pigaus metalo, tačiau jos kėlė begales rūpesčių Kinijos prekybininkams. Jie buvo priversti keliauti po visą šalį su didžiuliais maišais metalinių pinigų – tai buvo ir sunku, ir nesaugu. Ten, kur kyla problema, visada atsiranda ir sprendimas.
Kinijos imperatorius kai kuriems pirkliams suteikė teisę leisti savus popierinius pinigus, savotiškus monetų pakaitalus. Visgi šie pakaitalai sunkiai skynėsi kelią Kinijos visuomenėje. Keli stambūs pirkliai nesugebėjo savo popierinių pinigų išpirkti, tad visuomenės pasitikėjimas dar labiau susvyravo. Po pirmųjų netvirtų žingsnių popierinių pinigų gamybą į rankas perėmė Kinijos valdžia – taip atsirado pirmieji valstybės dengti popieriniai pinigai.
Viduramžių europiečiams idėja atsiskaitymui naudoti popierių atrodė absurdiška ir juokinga, o garsaus viduramžių keliautojo po Kiniją, Marko Polo pasakojimus apie Kinijos patirtį jie laikė paistalais. Tiesa, net ir to meto Europoje savotiški popieriniai pinigai jau egzistavo – tai buvo čekiai, vekseliai, kvitai.
Pirmieji banknotai pakeitė TV ekrano dydžio varines švedų „monetas“
Vis dėlto praėjus keliems šimtams metų popieriniai pinigai pasirodė besantys praktišku sprendimu. Pirmus tikruosius banknotus, kokius naudojame ir šiandien, XVII amžiuje pradėjo leisti švedai. Kaip tai atsitiko?
Švedija tuo metu išgyveno didžiulę krizę. Pirma, ji buvo įsivėlusi net į kelis karinius konfliktus, antra, Švedijos karaliai ir karalienės garsėjo savo išlaidumu. Šalyje pradėjo trūkti aukso ir sidabro atsargų.
Kartu Švedija buvo tarp daugiausiai vario išgaunančių valstybių pasaulyje, tad buvo nuspręsta vietoj įprasto aukso ar sidabro kaldinti varines monetas. Bėda ištiko tada, kai vario kainos drastiškai nukrito ir į monetas tekdavo jo dėti vis daugiau ir daugiau – galiausiai XVII a. viduryje švedai atsiskaitinėjo jau net ne monetomis, o didžiulėmis varinėmis plokštėmis. Kai kurios iš jų dydžiu prilygo šiuolaikinių televizorių ekranams, o svėrė net keliasdešimt kilogramų!
Išeitį, kaip sustabdyti vis didėjančių varinių monetų krizę, pasiūlė Rygoje gimęs olandų finansininkas Johanas Palmstruchas, kuriam priklausė vienas pirmųjų privačių bankų. Šio banko saugyklose žmonės kaupė vis didėjančias vario atsargas, tad Johanas ėmėsi ieškoti praktiškesnio sprendimo ir pasiūlė leisti popierinius pinigus. Nors iš pradžių pasiūlymas išklausytas be didelio entuziazmo, prabėgus dar aštuoneriems metams ir varinių monetų krizei gilėjant, Švedijos monarchai nusprendė išmintingo pasiūlymo paklausyti. Taip 1661 metais į apyvartą buvo išleisti pirmieji banknotai.
Nauji pinigai, nauji iššūkiai
Ar tai jau pergalinga pabaiga? Ir taip, ir ne. Kaip ir šiais laikais, taip ir anksčiau, dažniausiai į visas naujoves žmonės žiūri skeptiškai – tas pats atsitiko ir pirmiesiems banknotams. Prekybininkai ir pirkliai prognozavo, kad dėl banknotų žlugs visa pinigų sistema – siekiant nuraminti skeptikus banknotai buvo leidžiami net su 16 parašų. Ir kiekvienas banknotas buvo pasirašomas ranka!
Ilgainiui Švedijoje banknotai išpopuliarėjo, o jos patirtį perėmė ir kitos Europos šalys. Vis dėlto pasitaikydavo ir didelių šios naujovės entuziastų – jie prispausdindavo daugybę banknotų, kurie nebuvo padengti brangiaisiais metalais, todėl pinigai tiesiog nuvertėdavo.
Didelių iššūkių kėlė ir pinigų padirbinėtojai. Banknotai buvo prastos kokybės, tad ir juos padirbti nebuvo sudėtinga. Padirbinėjami jie buvo taip dažnai, kad kartais padirbtų pinigų kiekis netgi viršydavo tikrų kiekį.
Laikui bėgant banknotai tobulėjo ir pamažu pelnė vis didesnį visuomenės pasitikėjimą, o XX amžiuje tapo įprasta atsiskaitymo priemone. Klausimų, ar banknotai yra „prastesni“ už monetas mums net nebekyla. Vis dėlto banknotus ir monetas mokėjimuose pamažu keičia elektroniniai pinigai.
Po popierinės revoliucijos – elektroninė?
Matyt vienintelis tikras dalykas istorijoje yra tai, kad žmonija niekada nestovi vietoje – susiduriame su naujais iššūkiais, naujais reiškiniais, tobulėja technologijos ir keičiasi mūsų poreikiai.
Kaip rodo banknotų istorija, pinigų forma keičiasi – nors iš pradžių naujoves visuomenė sutinka skeptiškai, tačiau dalis tų naujovių lieka mūsų gyvenimuose, taip keisdami ir mus, mūsų įpročius. Pinigų istorijoje taškas dar nepadėtas...
Literatūros šaltiniai:
