Kitaip tariant, tai ekonomiškai silpnesnių ūkio subjektų susivienijimas siekiant pagerinti savo finansinę padėtį savitarpio pagalbos principu. 1919 m. Lietuvoje daugėjant kooperacijų, reikėjo ir banko, tačiau privatūs bankininkai padėti kooperatyvams dažnai vengdavo. Šiai problemai spręsti buvo įsteigtas Lietuvos kooperacijos bankas. Tačiau ir jis neišvengė sunkumų. Kaip kūrėsi ir kokių gudrybių ėmėsi Lietuvos kooperacijos bankas, kad pagerintų savo padėtį? Šį kartą – apie Lietuvos kooperacijos banką ir jo skelbtą loteriją.
„Vienybėje – galybė“
Lietuvos kooperacijos banko steigiamasis susirinkimas įvyko 1920 m. rugpjūčio 16 d. Tuo metu jis dar buvo vadinamas Lietuvos kooperatyvų banku. Pirmasis valdybos pirmininkas – Stasys Digrys. Banko tikslas, kaip teigiama įstatuose, – padėti stiprėti jam priklausantiems kooperatyvams ir jų sąjungoms, taip pat padėti kurtis naujiems kooperatyvams. Pradžioje banko narių skaičius tesiekė vos 20, o pradinis kapitalas tebuvo 32 tūkst. auksinų. Dar viena problema – neturėta vietos plėtimuisi.
Tik 1923 m. Lietuvos kooperacijos bankas nusipirko dviejų aukštų mūrinį pastatą Laisvės alėjoje (dabartinis adresas Kauno m., Vasario 16-osios g. 2), buvusiame viešbutyje „Levinson“. Tais pačiais metais pradėti pastato atstatymo darbai – pristatytas trečias aukštas. 1924 m. kovo 6 d. Lietuvos kooperacijos bankas įsikėlė į sutvarkytus rūmus. Išskirtinės šio pastato detalės išlikusios iki mūsų laikų. Tai virš įėjimo iš Laisvės alėjos pusės rustuotos kolonos ir dvi Juozo Zikaro sukurtos vaikų statulėlės, simbolizuojančios įstaigos jaunumą, gyvybę ir jėgų kupinumą. Skambus buvo ir įstaigos šūkis – „Vienybėje – galybė“.
Panaši buvo ir kitų kooperatinių bankų pradžia. Dėl to jiems su komerciniais bankais buvo sunku konkuruoti. Tai skatino imtis įvairių priemonių, kaip padidinti populiarumą ir kapitalą.
.png)
1 pav. Kooperacijos banko rūmai Laisvės alėjoje prie Vasario 16-osios gatvės, Kaunas. Aut. Stanislovas Lukošius. Kauno miesto muziejus.
Loterija
1927 m. Lietuvos kooperacijos bankas paskelbė loteriją, tačiau ji visai kitokia nei loterijos, kurias lošiame šiais laikais. Banko skelbtos loterijos taisyklės buvo tokios:
1. Kreiptis į Lietuvos kooperacijos banką.
2. Užstačius 15 litų, gauti dėžutę pinigams taupyti.
3. Kiekvieną iškritusį iš piniginės, kišenės arba šiaip atliekamą centą mesti į tą dėžutę.
4. Neužmiršti savo vaikams tokių dėžučių parnešti, o jie visuomet primins jūsų pareigą – įmesti į dėžutę keletą smulkių pinigų.
5. Kiekvieną mėnesį atnešti dėžutę į banką, o Einamųjų sąskaitų skyrius patikrins, kiek per mėnesį laimėjote, ir įrašys tą sumą jūsų einamojoje sąskaitoje.
Prie taisyklių pridėtas komentaras: „Už laimėtus pinigus, kuriuos jūs laikysit mūsų banke, einamojoj sąskaitoj bus mokami sulig jūsų noru procentai, nuo 6 iki 10 % metinių.“
Trumpai tariant, kooperacijos banko skelbta loterija buvo siūloma taupyti pinigus, juos atnešti į banką ir padėti į asmeninę sąskaitą. Taigi, didesnė nauda vis tiek teko bankui, o ką iš to išlošė gyventojas, sunku pasakyti.
Atgimimas
Tačiau net ir tokios loterijos nepagerino Lietuvos kooperacijos banko finansinės padėties. Pirmasis Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vladas Jurgutis išskyrė tokias jo problemas:
pirmiausia – dėl Ūkininkų banko bankroto buvo pasidariusi labai nepopuliari banko narių atsakomybė „už eventualinius nuostolius“, kilo pavojus sumažėti narių skaičiui, jis palaipsniui ir mažėjo; antra – „silpnas“ kapitalas ir per sudėtingos kooperatyvams kredito gavimo sąlygos; trečia – palyginti didelis kreditavimo įstaigų skaičius.
1933 m. liepos 1 d. Lietuvos kooperacijos bankas pertvarkytas į akcinį banką ir tapo visų kooperatyvų finansiniu centru. Valdžios dėka jo kapitalas padidėjo nuo 0,5 mln. iki 3 mln. litų. Tiesa, dėl valdžios įsikišimo sumažėjo ir banko savarankiškumas – jis tapo kontroliuojamas. Kita vertus, pagerinta laisvųjų pinigų vadyba, suvienodintos smulkaus kredito draugijų kreditavimo sąlygos. Tai gerokai pagerino balanso padėtį, jis padidėjo nuo 10,7 mln. iki 20,9 mln. litų. Nors pagrindinė banko klientūra buvo kooperatyvai, vėliau bandyta išsiplėsti ir teikti paslaugas privatiems klientams.
V. Jurgutis teigia, kad to buvo siekiama dėl kooperatyvuose mažėjusio naujo kredito poreikio; padidinus trumpalaikių vekselių skaičių, turėjo greitai didėti pajamos, susidaryti palankios sąlygos piginti kreditus kooperatyvams. Reikia pabrėžti, kad sau naudos siekė ir Lietuvos bankas – jis siekė sumažinti opozicinių partijų įtaką ir panaudoti kooperacijos banką savo tikslams įgyvendinti.
Tačiau reformos iškėlė naujų problemų. Per paprastos skolinimosi sąlygos lėmė sudėtingą paskolų išieškojimą. Dėl to bankas patyrė 133,3 tūkst. litų beviltiškų paskolų nuostolį. Padėtis pradėjo gerėti 1937 m., kai jo pelnas padidėjo iki 116,3 tūkst. Po dvejų metų pelnas jau buvo 159,6 tūkst. litų. Akivaizdu, kad Lietuvos kooperacijos bankas patyrė nemažai pakilimų ir nuosmukių, bet per trumpą gyvavimo laikotarpį atliko reikšmingą vaidmenį gerinant kooperatyvų ekonomiką.
Kooperacijos bankas veikė iki 1940 m.
Literatūra
Jurgutis Vladas. Bankai. Kaunas, 1940.
Koperatyvų sąjungos „Lietuvos koperacijos bankas įstatai“. Kaunas, 1926.
Koperatyvų sąjungos „Kooperacijos banko įstatai“. Kaunas, 1933.
Lietuvos koperacijos bankas. Kaunas, 1927.
Terleckas Vladas, Čepienė Irena. Kooperatinės bankininkystės sektorius Lietuvoje 1918–1940 m. Ekonomika 47, 1999.
Šalčius Petras. Lietuvos koperacijos bankas. Kaunas, 1924.
Šalčius Petras. Kooperacija. Kaunas, 1931.
Terleckas Vladas. Lietuvos bankininkystės istorija. Vilnius, 2000.
Terleckas Vladas. Lietuvos bankininkai – gyvenimų ir darbų pėds
