BDAR

Slapukų naudojimo taisyklės

Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (ang. cookies). Savo sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.

Susipažinkite su slapukų naudojimo taisyklėmis


Juozas Zikaras Lietuvos numizmatikos istorijoje

Spausdinti

Vakar, lapkričio 18 d., minėjome vieno žinomiausių Lietuvos skulptoriaus Juozo Zikaro 140-ąsias gimimo metines. Ko gero, visi žinome garsiausius jo kūrinius, Kaune esančias skulptūras „Laisvė“, „Knygnešys“ ir kitas. Įdomu, kad J. Zikaras savo ryškų pėdsaką yra palikęs ne tik Lietuvos meno, bet ir numizmatikos istorijoje. Kas buvo ši iškili asmenybė ir kaip ji susijusi su Lietuvos pinigais?

 
Juozo Zikaro kūrybos pradžia


Juozas Zikaras gimė 1881 m. lapkričio 18 d. Paliukuose (dabar kaimas Panevėžio raj.). Buvo vienintelis vaikas, kitus šešis jo brolius ir seseris pasiglemžė ankstyva mirtis. Tėvas stalius, bet Zikarai gyveno labai skurdžiai, Juozui teko ir piemenauti, ir dirbti kitus pavienius darbus. Jau nuo mažens buvo linkęs į meną, drožinėjo skulptūrėles, kūrė kitus mažus meno kūrinėlius. Juozą į Pumpėnų pradžios mokyklą tėvai išleido, kai jam jau buvo 16 metų. Pradinės mokyklos kursą J. Zikaras baigė per dvejus metus. 


1889 m. baigęs mokslus, Juozas grįžo į gimtinę, čia dirbo pavienius darbus, bernavo, vėliau sargavo Panevėžio gimnazijoje. Slapta mokė vaikus rašto, už tai gavo nedideles pajamas. Įsitraukė į tautinį sąjūdį. Šio sąjūdžio būrelį globojo garsi visuomenininkė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kurios pastangomis J. Zikaras išvažiavo mokytis į Vilniaus piešimo mokyklą. Besimokydamas čia bendravo su lietuvių inteligentais (pvz., Jonu Jablonskiu), jų dėka jam pavyko įgyvendinti savo svajonę – išvykti į Peterburgą. Dar sargaudamas gimnazijoje jis aptiko laikraščio iškarpą, kurioje buvo skelbiama apie Peterburgo dailės akademiją, ir štai 1906 m. jis jau buvo ten. 
Į akademiją Juozui Zikarui įstoti sekėsi sunkiai, pavyko tik iš trečio karto 1910 m., kai jam jau buvo beveik 30 metų. Tiesa, dar neįstojęs, jau siuntė savo kūrinius į pirmąsias lietuvių organizuotas parodas Vilniuje. Gavo ir kitų užsakymų tiek Peterburge, tiek Lietuvoje. 1914 m. susituokė su Anele Tūbelyte (1888–1963), Peterburgo lietuve, kuri pozavo J. Zikarui suteiktoje studijoje. Žmona pozavo ir jo baigiamajam darbui pavadinimu „Motina“, už kurį menininkas ir įgijo dailininko statusą. 


1918 m., iš karto po Nepriklausomybės atkūrimo, J. Zikaras su šeima grįžo į Lietuvą, į gimtąjį sodžių. Vis dėlto jaunoje valstybėje gyventi sekėsi sunkiai. Pakviestas mokytojauti į Panevėžio gimnaziją, kurios direktorius buvo garsus visuomenės veikėjas Jonas Yčas, joje ir mokė, ir gyveno. Jau darbo metu pradėjo gauti ir pirmuosius valstybinius užsakymus. Panevėžyje gimė „Laisvė“ (gipsinis modelis), J. Basanavičiaus, S. Daukanto, V. Kudirkos biustai, kurie šiandien puikuojasi Kauno karo muziejaus sodelyje, ir kt. J. Zikaras kūrė ir daug portretinių bareljefų (taip pat ir garsių asmenų). 


Juozas Zikaras ir lietuviškos monetos


Lietuvai atgavus Nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d., praktiškai iš karto buvo pradėta svarstyti ir apie savos valiutos įvedimą. Tuo metu teisėta mokėjimo priemonė buvo dar vokiečių okupacijos įvesti pinigai – markės (ostmarkės), vėliau pervadintos auksinais. Šie pinigai buvo susieti su Vokietijos marke. Didėjant infliacijai, pinigų vertei sparčiai krintant ir mažėjant pasitikėjimui vokiškais pinigais, atsirado būtinybė įsivesti savus pinigus. Tą padaryti pavyko tik 1922 m., kai rugpjūčio 9 d. buvo priimtas piniginio vieneto įstatymas, o spalio 2 d. apyvartoje pasirodė pirmieji litai ir centai. Įdomu, kad dėl skubos ir neturint pakankamai išteklių, tiek litai, tiek centai buvo popieriniai. 


Netrukus pradėta planuoti kaldinti ir monetas. 1923 m., dar nepriėmus monetų įstatymo, buvo suorganizuotas monetų projektų konkursas. Iki galo neaišku, ar šiame konkurse dalyvavo J. Zikaras, bet tikrai žinoma, kad čia jėgas bandė ne vienas jo mokinys. Mokinys ir nugalėjo. Nugalėtoju tapo būsimasis skulptorius ir Salomėjos Nėries sutuoktinis Bernardas Bučas. Vis dėlto kompozicija neatitiko reikalavimų ir buvo labai sudėtinga, todėl rezultatai anuliuoti. Naujus projektus pasiūlyta sukurti jau garsiems Lietuvos menininkams, tarp jų ir J. Zikarui. Jis sukūrė 11 nominalų (1, 2, 3, 5, 10, 20, 50 centų bei 1, 2, 5, 10 litų) vaškinius modelius ir bendrą vyčio atvaizdą visoms monetoms. Įdomu, kad vytis skyrėsi nuo oficialaus Lietuvos herbe naudojamo dailininko Antano Žmuidzinavičiaus sukurto vyčio varianto (tuo metu vyčio vaizdavimas nebuvo reglamentuotas). Būtent J. Zikaro, o ne A. Žmuidzinavičiaus vyčio variantas buvo pasirinktas Lietuvai atgavus Nepriklausomybę 1990 m. Jis ir egzistavo iki to laiko, kol nebuvo patvirtintas naujas herbo variantas. Būtent šį vyčio variantą mes dar galime matyti ant išlikusių 1991 m. laidos 1, 2, 5 centų (kuriuos dar vadindavome „baltais centais“) monetų. 


Apyvartoje pasirodė 8 nominalai: 1, 5, 10, 20, 50 centų (varinės-aliumininės) ir 1, 2, 5 litų (sidabrinės) monetos. Jų reversuose – Lietuvai būdingų augalų (ąžuolo, lino ir kt.) motyvai. Monetos nukaldintos Anglijoje. Už šį darbą J. Zikarui sumokėtas solidus 31 000 litų atlyginimas, už kurį menininkas jau galėjo padoriai gyventi, pasistatė namą Panevėžyje. Namą projektavo J. Zikaro bičiulis, garsus architektas Aleksandras Gordevičius. Pastatas, deja, sovietmečiu sunaikintas, apie jį primena tik paminklinis akmuo. 


Antrą kartą kurti monetas Juozas Zikaras pakviestas jau tada, kai gyveno Kaune. XX a. 4 deš. pritrūkus smulkių monetų, nuspręsta Lietuvoje steigti monetų kalyklą. Tai ir buvo padaryta 1936 m. Reikėjo naujo pavyzdžio 1, 2, 5 centų bei 5 ir 10 litų monetų projektų. Smulkiųjų monetų projektus J. Zikaras sukūrė panašius į anksčiau buvusius, su augalų motyvais. O štai didesnių nominalų – 5 ir 10 litų – monetose pirmą kartą pavaizduoti realių asmenų portretai. Ant 5 litų Lietuvos patriarcho Jono Basanavičiaus profilis (tais metais buvo minimas jo 85-metis), o ant 10 litų monetos – Vytautas Didysis. Įdomu, kad būtent 5 litų moneta yra vienintelė, kurioje įkalti Juozo Zikaro inicialai. 


Paskutinį kartą Nepriklausomoje Lietuvoje monetos kaldintos 1938 m., minint Lietuvos Nepriklausomybės dvidešimtmetį. Ant jo pirmą kartą pavaizduota gyva asmenybė – Lietuvos Prezidentas, „Tautos tėvas“ Antanas Smetona. Jo portretą irgi kūrė J. Zikaras. Ši moneta nuo kitų skyrėsi tuo, kad jos averse nebebuvo „Zikaro vyčio“, pavaizduoti Gediminaičių stulpai. 


Šiandien Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ekspozicijoje, kurioje pristatoma tautinės valiutos istorija, galima pamatyti unikalius J. Zikaro kurtų monetų modelius. Ir ne tik tuos, pagal kuriuos buvo nukaldintos lietuviškos monetos, bet ir dėl įvairių priežasčių neišleistų monetų prototipus. Pavyzdžiui, viena iš J. Zikaro idėjų buvo išleisti monetas, kuriose būtų galima matyti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos vaizdus. Vis dėlto, ko gero, dėl politinių motyvų šios monetos dienos šviesos neišvydo. Yra išlikęs ir J. Zikaro pieštas, greičiausiai norint pajuokauti, 1 lito projektas su smagiu paršeliu. Šis projektas buvo lyg protestas prieš tuo metu Vyriausybės dėl krizės išleistą įstatymą, pagal kurį ūkininkai turėjo eksportuoti paršus su vienodai riestomis uodegomis. 


Tolesnis Juozo Zikaro gyvenimas


Sukūręs monetas, užsidirbęs pinigų, J. Zikaras ir toliau tęsė savo kūrybinę veiklą. Turbūt svarbiausias kūrinys, jį įamžinęs, – 1928 m. prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus iškilusi „Laisvės“ skulptūra, ji tapo visos Lietuvos Nepriklausomybės simboliu. Įdomu, kad šis simbolis taip pat susijęs su pinigais. Skulptūros atvaizdą mes matome ant 1929 m. ir po 1990 m. išleistų 20 litų banknotų.


J. Zikaras kūrė skulptūras, bareljefus, reljefus, knygų iliustracijas, kūrinius sakraliniams ir visuomeniniams pastatams. 1937 m. Tarptautinei technikos ir meno parodai Paryžiuje sukūrė lietuviškos sodybos maketą, už kurį gavo aukso medalį. 
Vienas gražiausių jo išlikusių ir viešai pasiekiamų kūrinių – buvusiuose Lietuvos banko rūmuose Panevėžyje kurtas operacijų salės interjeras (plačiau). 


Okupacijos metais Kauno meno mokykla, kurioje ilgą laiką dirbo J. Zikaras, uždaryta. Įsteigtas naujas taikomosios dailės institutas, kurio laikinuoju direktoriumi J. Zikaras paskiriamas 1941 m. Nacių okupacijos metais institutas uždarytas. Grįžus sovietams vėl atidaromas, o J. Zikarui suteikiamas profesoriaus vardas. Vis dėlto šis titulas nieko nereiškia, nes J. Zikaras sovietų tardomas (tuo metu buvo be žinios dingę trys menininko sūnūs, kuriuos sovietai įtarė bendradarbiaujant su naciais), kankinamas. Neatlaikęs kankinimų J. Zikaras 1944 m. lapkričio 10 d. nusižudė. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. 

Literatūros šaltiniai:

  • Dalia Grimaliauskaitė, Eduardas Remecas „Pinigai Lietuvoje“, 2016 m., Vilnius
  • Miglė Banytė, Vaiva Laukaitienė „Juozas Zikaras“, 2006 m., Kaunas
  • Rūta Kuncienė „Pinigai Lietuvoje 1915-1941“, 1995 m., Vilnius
Tai įdomu!
Atnaujinta: 2021-12-01