BDAR

Izaokas Niutonas karališkojoje monetų kalykloje

Spausdinti

Praėjusį šeštadienį, kovo 20 d., sukako 294 m. (pagal senąjį Julijaus kalendorių – 295 m.), kai mirė vienas garsiausių pasaulio mokslininkų Izaokas Niutonas. Turbūt daugelis atsimename garsiuosius Niutono dėsnius. Esame girdėję ir istoriją apie obuolį, krintantį ant jo galvos. Įdomus faktas yra tas, kad šis britas didelę gyvenimo dalį dirbo Karališkojoje monetų kalykloje. Iš pradžių kaip prižiūrėtojas, o vėliau ir direktorius. Jis čia išdirbo 30 m., iki pat savo mirties. Ką šiam garsiausiam istorijoje kalyklos direktoriui pavyko nuveikti? Ir kokia jo reikšmė pasaulio pinigų istorijoje?

I. Niutonas (1643–1726/1727 m.), anglų fizikas, matematikas, astronomas, alchemikas, filosofas, Karališkojoje monetų kalykloje Londone pradėjo dirbti 1696 m. Iki to laiko jis jau buvo nuveikęs svarbiausius savo gyvenimo darbus. Išleidęs svarbiausius savo veikalus, iškėlęs žymiausias teorijas, buvo išrinktas Londono karališkosios draugijos nariu. 

Į šias pareigas I. Niutonas buvo paskirtas dėl savo mokslininko reputacijos. Vis dėlto neapsieita ir be politinės įtakos. I. Niutonas buvo neseniai įvykusios „Šlovingosios revoliucijos“ (1688 m. nuverstas karalius Jokūbas II) šalininkas. Dėl šios priežasties jis turėjo valdžios paramą. Kalykloje pradėjo dirbti jo bičiuliui Čarlzui Montegiu parašius rekomendaciją. Pats Čarlzas buvo paskirtas iždo kancleriu (britų finansų ministru). 

Iš pradžių I. Niutonas buvo paskirtas Karališkosios kalyklos prižiūrėtoju. Šios pareigos egzistavo XIII–XIX a. Prižiūrėtojai buvo atsakingi už daugelį kalyklos veiklų ir buvo laikomi tiesioginiais monarcho atstovais. Šios pareigos buvo pelningos, todėl daugelis prižiūrėtojų jais būdavo iki mirties. Vis dėlto I. Niutonas prižiūrėtoju buvo tik trejus metus, mat 1699 m., mirus ankstesniam kalyklos vadovui, buvo paskirtas kalyklos direktoriumi. 

Jeigu sakytume, kad I. Niutonas kalykloje pradėjo dirbti per pažintis ir tiesiog tikėdamasis šiltos vietelės, tai nebūtų tiesa. I. Niutonas nuo pat pirmos dienos į šias pareigas žvelgė rimtai, nors niekada iki tol nedirbo valstybinio darbo. O žiūrėti tuo metu rimtai reikėjo, nes kalykla išgyveno nemažą krizę. Buvo pasakojama, kad bent viena iš dešimties cirkuliavusių Anglijoje monetų buvo padirbta. Vis dėlto tuo metu buvo kitas svarbus darbas – reikėjo praplėsti kalyklų tinklą visoje šalyje, tą I. Niutonui pavyko padaryti per trejus metus. Taip pat buvo nuspręsta nukaldinti naujų monetų, kurių kalyba ir rūpinosi I. Niutonas. Tapęs direktoriumi jis galėjo skirti daugiau laiko monetų kokybei gerinti ir padirbinėtojams demaskuoti.

Būtent I. Niutono laikais monetų kokybė smarkiai pagerėjo, palyginti su ankstesnėmis. Taikydamas naujus mokslinius metodus jis pagamino monetas, atsparesnes padirbinėjimui. Manoma, kad I. Niutono laikais ant monetų atsirado rantuotos briaunos, kurios apsaugojo jas nuo populiaraus tuo metu monetų karpymo. Auksas arba sidabras nuo monetų kraštų buvo nukarpomas, taip pasisavinant jį sau. I. Niutonas pasirūpino, kaip to išvengti. Skaičiuojama, kad šių laikų pinigais šios naujos technologijos padėjo Anglijai sutapyti apie 10 milijonų svarų.

I. Niutonas taip pat aktyviai užsiėmė ir padirbinėtojų demaskavimu. Pasakojama, kad jis net gyvai bendraudavo su sulaikytaisiais pinigų klastotojais. Taip, ko gero, tikėjosi geriau suvokti klastotojų technologijas. Jis taip pat aktyviai rinko apie juos įrodymus ir būtent dėl jo pastangų mirties bausmės sulaukė kelios dešimtys klastotojų. 

1707 m. buvo sudaryta Anglijos ir Škotijos karalysčių sąjunga. Viena iš šios sąjungos sąlygų buvo ta, kad turėjo būti įvykdyta pinigų reforma, įvesti bendri pinigai. I. Niutonas buvo tiesiogiai už tai atsakingas. 
Tiesa, kai kurios jo įvykdytos reformos vertinamos kontroversiškai. 1717 m. pakeistas auksinės ginėjos kursas – iki 21 sidabro šilingo už ginėją. Tai sukėlė šiokią tokią paniką visoje Europoje. Auksinės monetos buvo vertinamos nevienodai, o sidabru buvo mokama už importo prekes. Kurį laiką Europoje tiesiog trūko sidabro. 

Karališkosios kalyklos direktoriaus alga buvo tikrai nemaža ir I. Niutonas užgyveno didelį turtą. Vis dėlto, nors buvo glaudžiai susijęs su ekonominiais sprendimais, pats tapo ekonominio burbulo auka. Jį sukėlė „Pietų jūrų“ kompanijos, užsiėmusios vergų gabenimu, žlugimas. Po šio žlugimo prasidėjo krizė, kuri ir vadinama Pietų jūrų krize. Per ją I. Niutonas prarado įspūdingą sumą. Šiais laikais jo nuostolis sudarytų net 3 milijonus svarų. 

I. Niutonas Karališkojoje monetų kalykloje išdirbo iki pat savo mirties 1726 m. (arba 1727 m. pagal senąjį kalendorių). Jo įvykdytos reformos ir įvestos naujovės buvo labai reikšmingos Anglijai. Prisimenamos jos ir iki šios dienos. 
 

Tai įdomu!
Atnaujinta: 2021-04-12