Istorinės Lietuvos banko asmenybės. Zigmas Starkus

2022 m. spalio 2 d. sukanka 100 metų, kai buvo įkurtas Lietuvos bankas ir išleisti pirmieji pinigai litai. Emisinio Lietuvos banko įsteigimas, litų banknotų išleidimas ir nacionalinės pinigų sistemos sukūrimas – epochinės reikšmės įvykis, nes tai padaryta pirmą kartą per visą Lietuvos valstybės istoriją. Tad puiki proga prisiminti ir pirmuosius nepriklausomos Lietuvos bankininkus, žmones, kurių veikla, patriotiniai jausmai, priimti ryžtingi sprendimai leido Lietuvai tapti modernia, ekonomiškai savarankiška valstybe. Šiame straipsnyje pristatome ilgametį Lietuvos banko darbuotoją, paskutinį banko valdytojo pavaduotoją Zigmą Starkų.
 
Jis gimė 1892 m. spalio 15 d. Rudaminoje (Seinų aps.). Tada Starkai vadinosi Starkevičiais ir tik vėliau pavardę sulietuvino. Tėvas kilęs iš bajorų, o visi septyni vaikai baigė mokslus. 
Zigmas Starkus mokėsi Rudaminos pradinėje mokykloje, Marijampolės gimnazijoje. 1912 m. įstojo į Maskvos universiteto Gamtos fakultetą studijuoti žemės mokslų. Pinigus uždirbdavo tarnaudamas tramvajaus konduktoriumi. Aktyviai veikė Maskvos lietuvių studentų ateitininkų draugijoje. 1917 m. įgijo agronomo dirvožemininko specialybę. 

1918 m. grįžęs į Lietuvą aktyviai įsitraukė į institucijų kūrimo veiklą. Tais pačiais metais, būdamas tik 26-erių, tapo vidaus reikalų viceministru. Prisijungė prie Lietuvos krikščionių demokratų partijos, vėliau prisidėjo kuriant savivaldybių įstatymą, pradėjo dirbti Žemės ūkio ministerijoje. Išrinktas į Steigiamąjį Seimą, vėliau rinktas ir į visus kitus Lietuvos Respublikos Seimus. Nuo 1924 m. vidaus reikalų ministras. Iš šių pareigų atsistatydino ir nuo 1925 m. vadovavo valstybės kontrolei. 

1926 m. Z. Starkus išrinktas Lietuvos banko valdybos nariu, dirbo visą kadenciją (iki 1929 m.). Jam pavesta kuruoti svarbias sritis – pinigų emisijos, banko kasų ir atsargos fondų reguliavimo, valstybės iždo ir taupomųjų valstybės kasų operacijų, taip pat juridinės tarnybos darbą. 1929 m. paskirtas Valstybės Tarybos nariu, dirbo iki 1935 m. Tais metais vėl grįžo į Lietuvos banką. 

Iki 1940 m. vasario 27 d. Z. Starkus dirbo Lietuvos banko direktoriumi, vėliau paskirtas valdytojo pavaduotoju, o tų pačių metų rugsėjo mėn. – laikinuoju valdytoju. Iki okupacijos, be šių pareigų, buvo ir Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų narys, paskirtas į Lietuvos ūkio tarybą. Jam netgi siūlytas finansų ministro postas, bet jo Z. Starkus atsisakė. 

1940 m. spalio 10 d. Z. Starkus atleistas iš laikinojo valdytojo pareigų ir laikinai paskirtas SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinės kontoros Pinigų apyvartos sektoriaus vedėju. 

1941 m. birželio 14 d. NKVD areštavo Z. Starkų ir jo šeimą (žmoną Uršulę ir keturis vaikus). Kaltintas priklausymu Lietuvos krikščionių demokratų partijai, Katalikų veikimo centrui, tarnavimu Valstybės Taryboje. Šeima ištremta, o jos nariai atskirti vienas nuo kito. Tremtyje mirė vos 17 metų sulaukęs jo sūnus Kęstutis, o pats Z. Starkus (beje, kartu su kitu Lietuvos banko valdybos nariu Vitu Statkumi) ištremtas prie Sasvos upės, netoli Gario (Sverdlovsko sr., Rusija). Čia turėjo kirsti mišką ir dirbti kitus sunkius darbus. Be viso to, Z. Starkus buvo kankinamas, marinamas badu. Jis susirgo miokarditu, avitaminoze, tapo netinkamas darbui. 1942 m. kovo 1 d. pripažintas kaltu, o rugpjūčio 25 d. sušaudytas. 

Išėjusi iš lagerio Z. Starkaus žmona dar ilgai ieškojo vyro, o sužinojusi tiesą jau po daugelio metų siekė bent jau savo vyro reabilitacijos. Deja, ji nebuvo suteikta netgi po Stalino mirties.