Istorinės Lietuvos banko asmenybės. Pijus Grajauskas

2022 m. spalio 2 d. sukanka 100 metų, kai buvo įkurtas Lietuvos bankas ir išleisti pirmieji pinigai litai. Emisinio Lietuvos banko įsteigimas, litų banknotų išleidimas ir nacionalinės pinigų sistemos sukūrimas – epochinės reikšmės įvykis, nes tai padaryta pirmą kartą per visą Lietuvos valstybės istoriją. Tai puiki proga prisiminti ir pirmuosius nepriklausomos Lietuvos bankininkus, žmones, kurių veikla, patriotiniai jausmai, priimti ryžtingi sprendimai leido Lietuvai tapti modernia, ekonomiškai savarankiška valstybe. Šiame straipsnyje pristatome pirmosios Lietuvos banko valdybos narį, direktorių Pijų Grajauską.

Pijus Grajauskas gimė 1890 m. gruodžio 17 d. Ožkabalių kaime (Vilkaviškio rajone) ūkininkų šeimoje. 1911 m. baigė Kauno komercijos gimnaziją, o vėliau studijavo Maskvos komercijos institute kartu su būsimu Lietuvos banko valdytojo pavaduotoju Zigmu Starkumi ir Žemės banko direktoriumi Romu Dulskiu. 1913 m. įstojo į Lietuvių mokslo draugiją.

Pirmojo pasaulinio karo metais Pijus Grajauskas grįžo į Vilnių ir mokytojavo lietuvių gimnazijoje. Čia dėstė geografiją ir matematiką. 

Pijus Grajauskas aktyviai dalyvavo ir atsikuriančios Lietuvos politiniame gyvenime. Jis priskiriamas prie krikščionių demokratų partijos kūrėjų, dalyvavo 1917 m. Vilniaus konferencijoje, pasisakė už tai, kad Lietuva siektų nepriklausomybės padedama Vokietijos. 

Atkūrus nepriklausomybę, dirbo Lietuvos atstovybėje Berlyne ir kartu studijavo Berlyno aukštojoje komercijos mokykloje. Ją baigęs grįžo į Lietuvą ir tapo Komercijos banko valdybos nariu, o 1921 m. pradėjo dirbti Ūkio banke direktoriumi. 

1922 m. P. Grajauskas pakviestas dirbti į Lietuvos banką, išrinktas į jo valdybą, tapo Lietuvos banko kūrimo pradininku. 1923 m. gauna atsakingą užduotį – Švedijos centriniame banke deponuoti (perleisti saugoti) dalį Lietuvos banko aukso atsargų. 1924–1926 m. atstovavo Lietuvos banko interesams Centriniame diskonto komitete. 

Valdyboje P. Grajauskas dirbo iki 1929 m., kai buvo paskirtas vadovauti Lietuvos banko skyriui Kaune. Vėliau vadovavo dar keliems skyriams (Vilkaviškio, Šilutės, Ukmergės). Tiesa, kituose miestuose nebuvo labai patenkintas, nuolat rašė prašymus grąžinti jį į Kauną. Ypač nepatenkintas buvo Šilutėje, kur „sūnų turėjo leisti į vokišką šovinistinę mokyklą“. Vis dėlto į Kauną grįžti jam nebuvo leista.
Tiesą sakant, P. Grajausko skundai dėl sąlygų kituose miestuose atrodo gana keistai. Bankų skyrių direktoriai gaudavo padorią 500–850 litų algą, jiems nereikėjo mokėti už butą, komunalines ir gydymo paslaugas. Pats P. Grajauskas netgi sugebėjo nusipirkti 79 ha ūkį. 

Vis dėlto kodėl P. Grajaukas buvo „ištremtas“ iš Kauno? Spėjama, kad dėl to, jog buvo buvusio Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro, kuris po konflikto su Antanu Smetona 1929 m. iš savo pareigų buvo atstatydintas, šalininkas.  

Nepaisant politinių pažiūrų, P. Grajauskas išliko aktyvus visuomenininkas netgi „tremtyje“. Ukmergėje vadovavo literatūrinei „Naujosios Romuvos“ draugijai, 1925 m. su bendraminčiais įsteigė Lietuvos ūkiui tirti draugiją, padėjo organizuoti ateitininkų susitikimus. Prisidėjo jis ir prie Kauno biržos įstatų rengimo, buvo ir vienas iš AB „Palemonas“ steigėjų. 

Po Lietuvos okupacijos 1940 m. spalio 12 m. kartu su aštuoniais kitų skyrių direktoriais atleistas iš pareigų. Jo ūkis nacionalizuotas, iškraustytas iš 5 kambarių buto, jį netrukus užėmė sovietų karininkas. 
Vokiečių okupacijos metais dalyvavo lietuvių rezistenciniame judėjime prieš nacius, o 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, dirbo Lietuvos Raudonajame Kryžiuje. 1947 m. ten ir mirė.