BDAR

Slapukų naudojimo taisyklės

Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (ang. cookies). Savo sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.

Susipažinkite su slapukų naudojimo taisyklėmis


Istorinės Lietuvos banko asmenybės. Dovas Zaunius

Spausdinti
2022-12-13
2022 m. spalio 2 d. sukako 100 metų, kai buvo įkurtas Lietuvos bankas ir išleisti pirmieji pinigai litai. Emisinio Lietuvos banko įsteigimas, litų banknotų išleidimas ir nacionalinės pinigų sistemos sukūrimas – epochinės reikšmės įvykis, nes tai padaryta pirmą kartą per visą Lietuvos valstybės istoriją. Tai puiki proga prisiminti ir pirmuosius nepriklausomos Lietuvos bankininkus, žmones, kurių veikla, patriotiniai jausmai, ryžtingi sprendimai leido Lietuvai tapti modernia, ekonomiškai savarankiška valstybe. Šiame straipsnyje pristatome Lietuvos banko valdybos narį, diplomatą Dovą Zaunių. 

Jis gimė 1892 m. Rokaičių kaime (Mažojoje Lietuvoje) vieno iš žymiausių Mažosios Lietuvos lietuvių tautinio atgimimo veikėjų šeimoje. D. Zaunius – jauniausias iš devynių vaikų, mokėsi Tilžės gimnazijoje, ją baigęs studijavo teisę net keliuose Vokietijos universitetuose. Pirmojo pasaulinio karo metais įstojo savanoriu į Vokietijos kariuomenę, karo metais atsidūrė Vilniuje, čia ir sulaukė karo pabaigos. Iš karto įsiliejo į Lietuvos kultūrinį ir politinį gyvenimą, paskirtas Kauno miesto ir apskrities teisėju, o nuo 1919 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijoje patarėju. Čia greitai kopė karjeros laiptais, tapo ministerijos valdytoju, o netrukus ir vadovavo Politikos departamentui. Padėjo rengti Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą. 

1920 m. D. Zaunius paskirtas Lietuvos pasiuntiniu Latvijoje (ši tarnyba buvo labai svarbi, nes Latvijoje rezidavo daugelis didžiųjų valstybių diplomatų). Kartu su Lietuvos delegacija dalyvavo derybose su Latvija dėl sienų, su Sovietų Rusija – dėl politinių kalinių grąžinimo bei dėl taikos sutarties sudarymo galimybių, vadovavo Lietuvos delegacijai Helsinkio konferencijoje.

1923 m. D. Zaunius paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Čekoslovakijoje, kur įgijo prezidento pasitikėjimą ir stiprino Lietuvos ir Čekoslovakijos ryšius. 1924 m. jis gavo dar papildomas pareigas – atstovauti Lietuvos interesams Rumunijoje turint nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro titulą. 

1925 m. D. Zaunius jau dirbo Ženevoje, atstovavo Lietuvai Šveicarijoje ir Tautų Sąjungoje. Po kelerių metų ši atstovybė likviduota ir D. Zaunius grįžo į Lietuvą, vėl dirbo Užsienio reikalų ministerijoje. Nuo 1928 m. jis ministerijos generalinis sekretorius, o nuo 1929 m. jau ir užsienio reikalų ministras. Juo dirbo iki 1934 m., o per tą laiką pasiekė reikšmingų diplomatinių pergalių (laimėti teismai Hagoje prieš Lenkiją, prieš Vokietiją ir pan.). Jis yra ilgiausiai šias pareigas ėjęs politikas tarpukario Lietuvoje.

D. Zaunius buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu, kitais svarbiais Lietuvos ir Europos (Belgijos, Čekoslovakijos, Danijos, Estijos, Italijos, Latvijos, Rumunijos, Švedijos) apdovanojimais.  

Nuo 1934 m. D. Zaunius – jau Valstybės Tarybos narys (vadovavo šios Tarybos Ekonomikos komisijai). 1935 m. jis priimtas į Ekonominių studijų draugiją, tapo jos valdybos nariu (nors neturėjo ekonomisto išsilavinimo), o ši patirtis jį, ko gero, atvedė ir į Lietuvos banką. 

1936 m. D. Zaunius išrinktas į Lietuvos banko valdybą. Kartu jis paskirtas Valiutų komisijos nariu. Jis buvo vienintelis Mažosios Lietuvos atstovas Lietuvos banke. 

Be šių rimtų pareigų, jis nemažai nuveikė ir visuomeniniame gyvenime. Buvo ne vienos sąjungos, draugijos narys, Šaulių sąjungos garbės narys. Aktyviai domėjosi sportu ir sportavo, nors turėjo širdies ydą. Šį pasaulį paliko gana jaunas – D. Zaunius mirė 1940 m. Kaune, sulaukęs vos 48 metų. 

 
Tai įdomu!