BDAR

Slapukų naudojimo taisyklės

Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (ang. cookies). Savo sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.

Susipažinkite su slapukų naudojimo taisyklėmis


Iš Pinigų muziejaus lobyno. Kijevo grivina

Spausdinti

Šiandien daugelio mūsų mintys – apie Ukrainą, o širdys plaka vienu ritmu su mūsų broliais ukrainiečiais. Juos galime vadinti mūsų broliais ir seserimis, su kuriais praeityje gyvenome vienoje valstybėje, dalijomės viena istorija. Nors kai kas bando tai paneigti, Ukrainos istorija yra gerokai senesnė ne tik už mūsų, bet ir valstybės, kuri bando įgyvendinti savo imperines ambicijas. Ukrainos praeities reliktų galima rasti ir Pinigų muziejuje. Vienas jų – senovinis pinigas, Kijevo grivina. 


Vienas iš viduramžių Rytų Europos regiono pinigų sistemų skiriamųjų bruožų buvo įvairių formų sidabro lydiniai, naudoti stambiems atsiskaitymams. Jų išplitimas įprastai siejamas su sidabro srauto (pirmiausia monetų pavidalu) sumažėjimu, pastebimu nuo XI–XII a. Šis laikotarpis, trukęs bent iki XIV a. pradžios, istorikų kartais vadinamas „bemonetiniu periodu“, taip pažymint, kad monetos iš principo necirkuliavo.


Tuo metu regione dominavęs politinis darinys buvo Kijevo Rusia. X–XI a. sandūroje čia pradėtos kaldinti vietinės auksinės ir sidabrinės monetos, tačiau jau XI a. viduryje jų kalyba nutrūko. Kaip tik tuo metu Kijevo Rusioje prasidėjo vidinės kovos dėl sosto, politinė padėtis tapo nestabili. XII a. pabaigoje valstybė suskilo į kelioliką savarankiškų kunigaikštysčių, o XIII a. viduryje visiškai subyrėjo po mongolų totorių invazijos.  


Tokiomis aplinkybėmis monetų kalyba buvo sunkiai įmanoma, todėl stambiems vietiniams atsiskaitymams ir tarptautinei prekybai imti naudoti sidabriniai lydiniai – „grivinos“.  
Terminas „grivina“ pirmiausia buvo svorio vienetas, tačiau buvo ir kiekybinė jo atmaina, naudota monetoms skaičiuoti (grivina kunų; pastarasis terminas buvo skirtas kelioms monetų rūšims įvardyti). Manoma, kad jis atsirado maždaug VIII–IX a., o jo etimologija siejama su iš brangiųjų metalų pagamintu kaklo papuošalu. Šie dirbiniai kartais kapoti gabalais, kuriems prigijo viso papuošalo pavadinimas. XI a. viduryje stambūs sidabro lydiniai ėmė įgyti aiškesnius metrologinius parametrus – masę, formą bei kitus išmatavimus.


Ankstyviausias tokių lydinių tipas, pradėtas gaminti maždaug XI a. viduryje, buvo šešiakampiai, rombo formos lydiniai, kurių masė svyravo tarp 160 ir 170 g. Pagal pirmąją savo radimvietę įprastai jie vadinami „Kijevo grivinomis“, tačiau tai nereiškė, kad jie buvo liedinti tik šiame regione. Žinomi jų radiniai ir labiau į šiaurę nutolusiuose regionuose, taip pat ir pietinėje Lietuvoje. 
Kijevo grivinos cirkuliavo iki XIII a. Ilgainiui atsirado kiti lydinių tipai – Černigovo, Naugardo grivinos, taip pat lietuviški ilgieji bei trišoniai lydiniai. Atskirai paminėtinos Černigovo grivinos. Pagal savo formą jos buvo panašios į Kijevo, o pagal masę artimesnės Naugardo grivinoms, todėl traktuojamos kaip pereinamasis lydinių tipas. 

  

LBPM GEK 8728/1. Kijevo grivina. XI a. vidurys – XIII a. Kijevo Rusia. Sidabras, liejyba. Ilgis 87,5 mm, plotis 39,1 mm, aukštis 10,4 mm, masė 165,64 g. 
 

Tai įdomu!
Atnaujinta: 2022-04-11