BDAR

Iš Lietuvos pinigų istorijos. Litų likvidavimas

Spausdinti

Šiandien, kovo 25 d., minime liūdną Lietuvos istorijos sukaktį. Lygiai prieš 80 m., 1941 m., sovietai okupuotoje Lietuvoje uždraudė litų apyvartą. Jaunos ir greitai Nepriklausomybę praradusios Lietuvos nacionalinė valiuta – litas – tarpukariu cirkuliavo beveik 19 m. Vis dėlto šis pinigas, palyginti su kitų okupuotų valstybių pinigais, iš apyvartos išimtas vėliausiai. Po 1941 m. kovo 25 d. lito nebeliko, jį pakeitė okupaciniai pinigai. Litas sugrįžo tik po 52 m. pertraukos, 1993 m. Kaip vyko mūsų kredito sistemos likvidavimas ir kokių nuostolių patyrė Lietuvos gyventojai?

1940 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjunga Lietuvai paskelbė ultimatumą, netrukus dislokavo Raudonosios armijos dalinius, o dar po kelių dienų suformavo ir marionetinę vyriausybę. Lietuva okupuota. Jau pirmosiomis dienomis sovietų atstovai primygtinai siūlė šalia litų įvesti rublį. Marionetinės vyriausybės finansų ministras Ernestas Galvanauskas kaip įmanydamas vilkino ir priešinosi šiam sprendimui. Jis drąsiai pareiškė, kad kol bus finansų ministru, rublio įvesti neleis. Dėl šio tvirto patriotinio požiūrio jis susilaukė grasinimų, jam grėsė įkalinimas ar net mirtis. E. Galvanauskas netrukus buvo atleistas iš finansų ministro pareigų ir pabėgo iš Lietuvos. Savo ministravimo pabaigoje jis net priėmė įstatymą, kuriuo buvo draudžiama Lietuvoje naudoti rublius. 

Deja, E. Galvanausko pastangų išgelbėti litą neužteko. Naujajai valdžiai buvo nusispjaut į priimamus įstatymus, ji juos galėjo keisti kada panorėjus. Pagal naująją tvarką gyventojai iš kredito įstaigų galėjo išsiimti ne daugiau kaip 250 litų indėlių. Nuo 1940 m. liepos 17 d. stambesnės įmonės privalėjo pajamas pervesti į bankus ir per juos atsiskaityti negrynaisiais. Taip siekta litus išlaikyti sąskaitose, kad vėliau juos būtų galima pakeisti į rublius. Liepos 21 d. Lietuva buvo oficialiai inkorporuota į Sovietų Sąjungą, o netrukus pradėti nacionalizuoti bankai. Buvo nuolat dirbtinai keliamos kainos, siekiant perimti iš gyventojų saugomus grynuosius pinigus, ypač sidabrinius litus. 

Siekta perimti ir užsienyje saugomas Lietuvos banko aukso atsargas. Vis dėlto iki galo to padaryti nepavyko, visos valstybės auksą perduoti atsisakė, išskyrus neutralią Švediją. O štai Lietuvoje sukauptas vertybes perimti pavyko. Visi juvelyriniai dirbiniai, brangieji metalai, brangakmeniai, buvę parduotuvėse, turėjo būti perduoti į banką „saugoti“. Brangenybės buvo perimamos ir iš gyventojų namų vykdant kratas. Šiandien jau sunku pasakyti, kas nutiko su Lietuvoje buvusiomis brangenybėmis, bet numanyti galima. 

Nuo rugpjūčio pradėtas ir oficialus Lietuvos kredito sistemos likvidavimas ir perėjimas prie rublio. Nuolat keliant kainas buvo didinama litų apyvarta, o spalį Lietuvos bankas buvo oficialiai paverstas SSRS valstybinio banko respublikine kontora. 

Litas likviduotas per paralelinę pinigų sistemą. 1940 m. lapkričio 25 d. paskelbiamas nutarimas šalia lito įvesti rublį. Šis sprendimas aiškintas kaip ekonominių ryšių su kitomis sąjunginėmis respublikomis palengvinimas. Pasirėmus rublio ir lito aukso paritetu, 1 litas buvo prilygintas 90 kapeikų. Atsižvelgiant į tai, kad kainos buvo nuolat keliamos, lito vertė sumažinta nuo 3 iki 5 kartų. Įvedus rublį, prekių, paslaugų kainos ir kiti mokėjimai nustatyti rubliais. Darbo užmokestis ir indėliai taip pat buvo išmokami tik rubliais. Tiesa, gyventojai kurį laiką mokėti galėjo ir litais. Į bankų kasas patekę litai atgal išleidžiami jau nebuvo. 

Iki 1940 m. pabaigos apyvartoje teliko apie 60 milijonų litų. Iš jų net 24 milijonus sudarė sidabrinės monetos. Lietuvos gyventojai sąmoningai sekė išsaugoti sidabrą. 1940 m. lapkričio 11 d. uždrausta litus keisti į rublius ir atvirkščiai. 

Galiausiai paralelinė pinigų cirkuliacija 1941 m. kovo 25 d. visiškai likviduota. Nutarimas viešai paskelbtas nebuvo, juo nuo šios dienos uždrausta litus priiminėti mokėjimams. Litai anuliuoti. Pas gyventojus liko apie 11 milijonų litų, o indėliai, didesni nei 1 000 litų, tiesiog konfiskuoti. Taigi nacionalinės valiutos nebeliko, o gyventojai buvo apvogti. 

Iš apyvartos išimti litų banknotai buvo sudeginti Kaune esančių Lietuvos banko rūmų katilinėje, o monetos išvežtos į Maskvą. Greičiausiai jos buvo perlydytos į rublių ir kapeikų monetas. Įdomu, kad dalies monetų nespėta išgabenti į Maskvą ir jos atiteko vėliau Lietuvą okupavusiai hitlerinei Vokietijai. Dėl tokio „banko turto neišsaugojimo“ Lietuvos banko valdytojui A. Drobniui bausmės pavyko išvengti. Mirties bausme nubaustas jo pavaduotojas. Įdomu, kad Latvijos banko valdytojui mirties bausmės išvengti nepavyko. 

Taigi po 1941 m. kovo 25 dienos litų nebeliko, o Lietuvoje pradėjo cirkuliuoti sovietiniai červoncai, rubliai ir kapeikos. 
 

Tai įdomu!
Atnaujinta: 2021-03-25