Investavimas – turimų lėšų „įdarbinimas“ siekiant jas ne tik išsaugoti, bet ir padidinti jų vertę. Šiandien investuoti galima į įvairius finansinius produktus (akcijas, obligacijas, investicinių fondų vienetus ir pan.), taip pat į nekilnojamąjį turtą, kolekcines vertybes, tauriuosius metalus, skolinti savo turimus pinigus sutelktinio finansavimo ar tarpusavio skolinimo platformose, tiesiogiai investuoti į verslą ar kitą veiklą ir pan.
Įdomu, kad žmonės užsiėmė investavimo veikla dar tik auštant civilizacijai. Tiesa, investavimo būdai buvo riboti, o investuoti galėjo toli gražu ne kiekvienas.
Investavimas į nekilnojamąjį turtą
Investavimo užuomazgų galima aptikti jau prieš 2000 m. – Mesopotamijos regione gyvenusių tautų istorijoje Tais laikais buvo investuojama į nekilnojamąjį turtą. Žinoma, tai nebuvo namai, butai ar pastatai, tai buvo žemė. Žemės tada nedaug kas turėjo, pagrindiniai jos savininkai buvo valdovai ir šventyklos. Tačiau istorikams pavyko aptikti liudijimų, kad žemė galėjo priklausyti ir privatiems asmenims, žinoma, patiems turtingiausiems. Svarbiausias žemės turėjimo tikslas, žinoma, buvo „investicinė grąža“, t. y. žemės ūkio produkcija. Taip pat ji buvo naudojama kaip atlyginimas valdininkams. Ši „investicija“ prisidėjo ir prie visos šalies ekonomikos stiprinimo, mat, apdirbant, gerinant (diegiant drėkinimo sistemą ir pan.) žemę dalyvavo ir paprasti gyventojai – dirbdami žemę jie „atiduodavę duoklę dievams“. Vėliau netgi atsirado galimybė žemdirbiams nuomotis žemę iš žemvaldžių, už tai žemvaldžiai? irgi gaudavo dalį (tiesa, labai nedidelę) žemės ūkio produkcijos, taigi, naudą turėjo ir jie. Šitokios sistemos analogų galime rasti ir šiandien, kai bendrasavininkiai gauna turimos investicijos bendrą grąžą, taip pat nustatomas tam tikras „sėkmės mokestis“ (kintamas investicijų valdymo išlaidų dydis, priklausantis nuo valdomo investicinių priemonių vertės prieaugio).
Ne mažiau svarbi dirbama žemė buvo ir senovės Graikijoje. Tiesa, Graikijoje žemės savininkai daugiausia buvo privatūs asmenys. Čia šia privilegija naudojosi turtingi žemvaldžiai, žemę paveldėdami iš kartos į kartą arba pirkdami. Žinoma, patys jie jos ir nedirbo, greičiau administravo jos valdymą ir gaudavo atitinkamą pelną. Lygiai taip pat jie aktyviai žemę pardavinėdavo kitiems, kylant ar krintant žemės vertei.
Senovės Graikijoje buvo kultivuojama apie 20 proc. žemės, kuri buvo pačioje Graikijos teritorijoje, taigi, ją administruoti buvo gana paprasta. Kur kas sudėtingiau tą buvo daryti Romos imperijoje, kuri valdė kone visą Europą, dalį Afrikos ir Azijos. Žemių vis daugėjo ir investavimas į nekilnojamąjį turtą buvo bene svarbiausias ne vienos turtingos romėnų giminės pajamų šaltinis. Vis dėlto šio pajamų šaltinio administravimas buvo sudėtingas dalykas, kai atstumai milžiniški, o komunikacija gana silpna. Šį darbą atliko specialiai skiriami asmenys – prokuratoriai. Dažnai administracinį darbą atlikdavo ir vergai. Prokuratoriai dažnai ilgainiui taip pat investuodavo į nekilnojamąjį turtą ir patys tapdavo stambiais žemvaldžiais.
Skolinimasis ir palūkanos
Be nekilnojamojo turto ir dirbamos žemės, dar viena populiari veikla, duodanti finansinę naudą Antikos laikais, buvo skolinimas. Skolinimu užsiėmė kilmingieji, jie skolindavo ir skolindavosi dažniausiai ne dėl investavimo galimybių, o namams, žemėms finansuoti. Skolinantis svarbu buvo „įdarbinti“ pinigus, o „įdarbinimo“ svarba išaugo, kai pasaulyje pradėjo vis labiau populiarėti monetos, kurios pakeitė iki tol pinigų funkciją atlikusias prekes ir kitus atsiskaitymo būdus. Kartu buvo suprasta, kad pinigų kaupimas vien dėl kaupimo nėra nei praktiškas, nei saugus užsiėmimas.
Svarbu ir tai, kad didesnis ar mažesnis skolinimas buvo populiarus ne tik tarp turtingųjų, bet ir tarp kitų socialinių sluoksnių. Taigi šis būdas buvo bene pirmasis demokratiškas pinigų „įdarbinimo“ būdas.
Bet kaip vis dėlto pinigų skolinimas atrodė senovėje? Kiek šis būdas buvo panašus į tai, ką mes turime šiandien?
Šio reiškinio užuomazgų galime matyti jau senosiose civilizacijose. Pavyzdžiui, senovės Egipte, kur žmonės tiems laikams buvo pakankamai finansiškai išprusę, galima atrasti tiek šiuolaikinio banko užuomazgų, tiek ir paprastų pinigų, prekių „įdarbinimo“ būdų. Vienas jų – jau minėtas skolinimasis. Archeologai rado ne vieną molinę lentelę su skolininko įsipareigojimu ir priesaika. Taip, tada skolinantis reikėjo prisiekti prieš dievus, kitaip sakant, įrodyti, kad esi patikimas, nes neįvykdžius įsipareigojimų grėsė netgi fizinė bausmė. Egipte ir aplinkinių valstybių teritorijose jau 2000 m. pr. Kr. veikė ir specialios institucijos, reguliuojančios ir prižiūrinčios skolininkus. Grąžindami skolą skolininkai privalėjo mokėti ir palūkanas, kurios buvo tikrai didelės (galėjo siekti ir 100 proc. visos skolos). Įdomu, kad senovės egiptiečių kalba palūkanos buvo artimos žodžiui, reiškiančiam „gimdyti kūdikį“, taip susiejant pinigus su vaisingumu ir suvokiant, kad patys pinigai „gimdo“ pinigus.
Dar daugiau žinių turime iš senovės Graikijos. Čia skolinimasis ir kreditavimas buvo plačiai išvystytas, galima aptikti ir daug skolinimosi formų. Nuo „draugiškų“ (tarp draugų, pažįstamų, giminių) mažų skolų be palūkanų iki beveik modernių paskolų, skirtų investuoti. Senovės Graikijoje populiaru buvo paskolas skirti tuometiniam verslui – jūrų kelionėms. Paskolos buvo suteikiamos laivų savininkams, tikintis gauti palūkanų iš prekybos pelno. Žinoma, tokios paskolos buvo labai rizikingos, nes laivo paskendimo, apiplėšimo ar dingimo atveju (o tokių atvejų buvo labai daug) buvo prarandamas ir pelnas ir verslas, o dažnai žūdavo ir pats verslo savininkas.
Skolinimasis buvo paplitęs ir senovės Kinijoje. Nuo VIII a. pr. Kr. čia pagrindiniai skolintojai buvo valstybė, vienuolynai ir privatūs verslininkai. Valstybinės paskolos buvo teikiamos žemdirbiams, taip subsidijuojant žemės ūkį, o grąžą gaunant nuėmus derlių. Valstybė skolino ir pirkliams ar smulkiesiems verslininkams. Nemažą kapitalą buvo sukaupę ir budistų vienuoliai, kurie skolino ypač aktyviai, nesibodėdami imti nemažas palūkanas. Tuometinis verslas buvo skatinamas ir paskolomis, teikiamomis privačių turtingų asmenų.
Taigi, nors prieš kelis tūkstančius metų apie rimtus, šiuolaikinius investicinius produktus kalbėti būtų sudėtinga, visgi investavimo pradžią galima sieti jau su senosiomis civilizacijomis, o analogijų su šiandiena rasti galima ne vieną, o svarbiausia, kad jau tais laikais žmonės suvokė paprastą dalyką, kad pinigai, laikomi kojinėse, nesidaugins.