Kilus Antrajam pasauliniam karui ir nacistinei Vokietijai užėmus dalį Lenkijos teritorijos, 1940 m. vasario mėnesį buvo įkurtas Lodzės getas. Į jį priverstinai suvežti apie 160 tūkstančių Lenkijos žydų. Geto gyventojai buvo verčiami dirbti gamyklose, kurios gamindavo uniformas, batus ir kitus daiktus vokiečių armijai. Nepriteklius ir maisto trūkumas lėmė ligų protrūkius. Getas neturėjo nei tekančio vandens, nei kanalizacijos. Tačiau jis turėjo savo pinigus ir banką. Tai išskiria Lodzės getą iš daugelio kitų to meto getų. Lietuvoje nei Vilniaus, nei Kauno getai savo valiutos neturėjo.
1940 m. birželio mėnesį nacių įsakymu buvo įkurta speciali Lodzės geto valiuta ir jos popieriniai pinigai išleisti nominalais nuo 50 pfenigų iki 100 markių. Kartu su banknotais išleistos aliuminio ir magnio lydinio monetos, kurių nominalai buvo nuo 5 pfenigų iki 20 markių. Monetos ir banknotai apipavidalinti įtraukiant Dovydo žvaigždės motyvą, o kai kurių banknotų „puošybą“ sudarė susipynusios į spygliuotos vielos motyvą Dovydo žvaigždės. Ant visų geto banknotų puikavosi Mordechajaus Chaimo Rumkovskio parašas, jis tuo metu vadovavo Lodzės geto žydų tarybai, o kartu buvo de fakto geto diktatorius, pasižymėjęs ypatingu žiaurumu ir uolumu vykdant nacių jam paskirtus įsakymus. Dėl šios priežasties geto gyventojai šią valiutą dažnai vadino „rumkiais“ ar „chaimkiais“.
Tą pačią dieną, kai buvo išleista Lodzės geto valiuta, įsteigtas ir geto bankas. Geto gyventojai buvo verčiami iškeisti likusius savo papuošalus, užsienio monetas, kailinius ir kitas vertybes į oficialią geto valiutą. Šios vertybės ir pinigai buvo perduodami naciams, kad jie galėtų sumokėti už geto bendruomenės išlaikymą, padengianti pusę išlaidų maistui. Naciai 1940 m. rugsėjo mėnesį pradėjo riboti maisto tiekimą į getą, taip siekdami išspausti iš geto gyventojų daugiau vertybių. Helene J. Sinnreich savo straipsnyje „The Supply and Distribution of Food to the Lodz Ghetto“, nagrinėjusi maisto tiekimą į getą, pastebi, kad nusipirkti papildomai maisto gete buvo įmanoma tik naudojant „rumkius“. Skirtingai nei kituose getuose, slaptai maisto prekybai su vietiniais gyventojais nebuvo galimybių, nes getas buvo apsuptas etninių vokiečių, ir už bet kokį nepaklusnumą ar priartėjimą prie geto tvoros buvo žiauriai baudžiama.
Gete už valiutą galėta įsigyti nedaug prekių, o už jo ribų šie pinigai neturėjo jokios vertės. Tai patvirtina ir holokausto tyrinėtoja Kyra Schuster: „Iš tikrųjų ši valiuta turėjo mažai arba visai neturėjo vertės. Manau, tai rodo, kokiais būdais naciai stengėsi išlaikyti kontrolę ir dar labiau apriboti stovyklose ir getuose įkalintus asmenis. Valiutos spausdinimas prisidėjo prie normalumo iliuzijos ir buvo dalis nacių propagandos mašinos.“
Nuorodos:
1. Lodz Ghetto Currency: https://archives.jdc.org/lodz-ghetto-currency;
2. https://www.cambridge.org/core/books/atrocity-of-hunger/supply-and-distribution-of-food/F44D02B1BD4FA440F45BCD3D585A84F2;
3. https://www.limis.lt/valuables/e/805446/658365569?searchId=38902311;
4. https://en.numista.com/catalogue/pieces10810.html;
5. Simone Schweber, Debbie Findling (2007). Teaching the Holocaust, p. 107.
