Ekonominė blokada: Lietuvos nepriklausomybės kaina

1990 m. balandžio mėnesį prasidėjo vienas iš sudėtingiausių laikotarpių Lietuvos istorijoje – Sovietų Sąjungos ekonominė blokada, skirta Lietuvos keliui į nepriklausomybę sustabdyti. 

Lietuvos ekonominė blokada truko 75 dienas ir paliko gilias žaizdas ne tik ekonomikoje, bet ir tautos dvasioje.

Opozicinės jėgos jau seniai buvo susitelkusios prieš Lietuvos valstybingumą. Dar prieš oficialų nepriklausomybės paskelbimą, 1988 metais, buvo įkurta „Vienybė“ (rus. – Jedinstvo, lenk. – Jedność). Ši organizacija savo ruožtu 1990 m. įkūrė Nacionalinį gelbėjimo komitetą, siekiantį išlaikyti Lietuvą Sovietų Sąjungos sudėtyje bet kokiomis priemonėmis. 1990 m. buvo ne viena jėga, nukreipta prieš Lietuvos nepriklausomybę, tiek jaunos valstybės viduje, tiek už jos ribų.

Siekdama sustabdyti nepriklausomybės siekį, Sovietų Sąjunga 1990 m. pradžioje pradėjo daryti dar didesnį spaudimą Lietuvai, buvo iškelti teritorinės autonomijos planai Klaipėdai ir Vilniaus kraštui, suaktyvėjo antilietuviška propaganda, netgi grasinama kariuomene – visos šios priemonės buvo skirtos  jaunam Lietuvos valstybingumui sunaikinti, ir tai nebuvo vieninteliai ginklai, kuriais naudojosi Maskva.

Ekonominė blokada

Vienas iš galingiausių Maskvos ginklų, nukreiptų prieš Lietuvą, buvo 1990 m. balandžio 18 dieną prasidėjusi ekonominė blokada. 

Dar 1990 m. balandžio 13 d. Michailas Gorbačiovas Lietuvai iškėlė ultimatumą – atšaukti visus priimtus įstatymus ir sugrįžti į buvusią padėtį, t. y. 1990 m. kovo 10 d.

Tai reiškė ekonominės blokados pradžią. Buvo sustabdytas naftos, degalų ir kitų svarbių žaliavų tiekimas iš Sovietų Sąjungos į Lietuvą. Šis spaudimas valstybei padarė didžiulį poveikį.
Blokada sukrėtė ne tik ekonomiką, bet ir žmonių gyvenimus. Prarastos darbo vietos, infliacija, prekių trūkumas – tai tik dalis problemų, kurias sukėlė ši blokada. Tačiau ir tokioje situacijoje lietuviai išlaikė savo orumą ir stiprybę, jie dirbo, kovojo ir toliau tvirtai tikėjo nepriklausoma ateitimi.

Sovietų Sąjunga blokada Lietuvai tikėjosi nuslopinti Lietuvos žmonių  nepriklausomybės troškimą.

Prasidėjus blokadai, Lietuva nustojo tiekti elektrą sovietų kariniams daliniams, buvusiems respublikos teritorijoje. Lietuvos, Latvijos ir Estijos valdžios institucijos pasirašė susitarimą dėl bendros  Baltijos rinkos sukūrimo, kuris turėjo susilpninti respublikų priklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.

Palaipsniui ėmė ryškėti, kad pati Sovietų Sąjunga negali gyventi be kai kurių Lietuvoje gaminamų prekių, tokių kaip „Mažeikių naftos“ benzinas, kuriuo buvo aprūpinama Kaliningrado sritis, dalis Baltarusijos ir visos Latvijoje bei Lietuvoje esančios karinės įgulos. Lietuvoje buvo gaminamos ir juodosios dėžės lėktuvams, benzino siurbliukai visos Sovietų Sąjungos automobilių gamykloms.

Blokados pabaigą iš dalies lėmė ir tarptautinės situacijos pasikeitimas. Tuometinė Lietuvos ministrė pirmininkė ekonominės blokados laikotarpiu aplankė Norvegiją, Daniją, Švediją, Kanadą, Jungtines Amerikos Valstijas, Prancūziją ir kitas šalis. Nors ją priimdavo ne kaip vieną iš valstybės vadovų, o kaip privatų asmenį, Sovietų Sąjungai tai buvo ženklas, kad Lietuva pradeda įgyti didesnį savarankiškumą ir nepriklausomumą nuo Maskvos.

Galima teigti, kad Maskvos ekonominė blokada sudarė pagrindą pačiai Maskvai pripažinti Lietuvos nepriklausomybę: Lietuva išskirta iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų, nutraukta didžioji dalis ekonominių ryšių su ja.
Nors blokada Lietuvai ir Lietuvos žmonėms buvo sunkus laikotarpis, šis išbandymas, kurį šalis sugebėjo įveikti, padėjo pamatus sėkmingam Lietuvos valstybingumui