Ekologija, taupymas ir daugkartinis panaudojimas. Kaip kontrasignatai keitė monetų priklausomybę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Visų pirma, žinoma, iškyla klausimas, kas yra kontrasignatai. Tai monetos, ant kurių iškalami papildomi įvairių formų štampai. Senovės Lidijoje (dabartinėje Turkijoje) tokių monetų atsirado jau VI a. pab.–360 m. pr. Kr., nors jų gaminimas dar nebuvo plačiai paplitęs. Jas gaminti galėjo tiek bankininkai, tiek pinigų keitėjai, tiek visuomenės pareigūnai. Skirtingai nei Senovės Lidijoje, Romos imperijoje kontrasignatai buvo naudojami dažniau, nes reikėjo pakeisti užkariautose teritorijose naudotų metalinių pinigų teisinį statusą, piniginę vertę ar vietinę reikšmę. Taip pat nauji štampai buvo kalami ant jau susidėvėjusių monetų (tai darant sumažėdavo monetos pradinė vertė), perversmų laikais buvo kalami sukilimų dalyviams vadovavusių generolų vardai, monogramos ar šūkiai, jie galėjo būti perspausdinami ant tuo metu kursuojančių monetų (dažniausiai tokie vaizdai buvo kalami ant imperatorių, prieš kuriuos buvo sukylama, portretų ar titulų). 

Iš archeologinių atradimų žinome, kad romėniškų monetų rasta ir dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Tačiau, mokslininkų teigimu, jos neatliko pinigų funkcijos. 1935 m. Darkuškiuose, Širvintų r., rastas II a. kelių šimtų romėniškų monetų (didžioji dalis sidabrinių) lobis, kuris iškėlė ne vieną klausimą. Kam jis priklausė ir kokią reikšmę turėjo vietiniams gyventojams? Mokslininkų manymu, lietuviai apdirbti sidabrą ir auksą išmoko tik IV–V a., taigi lobį tikriausiai paliko pirklys keliaudamas į Skandinaviją, kurioje taurieji metalai buvo vertinami labiau.  

Atsiradus didesniam metalinių pinigų poreikiui, Lietuvoje pradėjo kursuoti kitų šalių pinigai, kurie jau buvo naudojami kaip atsiskaitymo priemonė. Pavyzdžiui, daug reikšmės turėjo Prahos grašiai, kurie LDK įsitvirtino XIV a. pab. –XV a. pr. ir buvo naudojami kartu su lietuviškomis ankstyvosiomis monetomis ir sidabro lydiniais. Vėliau, XVII–XVIII a., Lietuvą prekybos keliais pasiekdavo ir Ispanijos Nyderlandų provincijų patagonai, Jungtinių Nyderlandų provincijų sidabriniai dukatai, Vokietijos taleriai, Nyderlandų dukatai ir kt. Nors kai kurie iš jų buvo naudojami prekybos tikslais, vis dėlto, išskyrus Prahos grašius, kaip valstybinė piniginė valiuta nekursavo. Kitoks likimas ištiko Aukso ordos monetas, kurios į Lietuvą pateko per užkariavimus, mūšius ar prekybinius kelius: jas XIV a. antroje pusėje – XV a. pirmoje pusėje siekta pritaikyti savų žemių apyvartoje, ir dėl šios priežasties LDK pradėti naudoti kontrasignatai.

Tam tikri štampai buvo daromi jau ant sidabro lydinių, kurie LDK teritorijoje kursavo kartu su pirmosiomis monetomis. Verta paminėti Pinigų muziejuje esantį lietuvišką trišonį lydinį, kurio vienoje pusėje įspaustas kontrasignatas – karūna su dekoruotu apvaliu ornamentu. Toks lydinys galėjo būti padarytas valdovo iždo poreikiams Jogailos valdymo laikais (Lietuvos didysis kunigaikštis 1377–1401 m., Lenkijos karalius 1386–1434 m.). 

  

                                 1,2 pav. LBPM, Gek 6311
 

Daugiausia LDK monetų buvo kontrasignuojamos tarp 1386 ir 1420 m. Tam buvo naudojami Aukso ordos ir jos vasalo Krymo dirhamai (jie į LDK teritoriją galėjo patekti per mūšius su Aukso orda XIV a. pab. –XV a. arba nuo 1412 m., jau bendradarbiaujant su kai kuriais chanais, kovojusiais prieš kylančią Maskvos didžiosios kunigaikštystės grėsmę). Jie buvo pažymimi Gediminaičių stulpų ženklu. Tokių pinigų rasta Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rusijoje. Todėl galima spręsti, kad LDK rytinėse žemėse kontrasignatai buvo paplitę labiau nei vakarinėse. Kaip minėta anksčiau, pati tradicija yra daugiau vakarietiška, bet jos taikymas viduramžiais turėjo labai daug įtakos Rytų monetų kaldinimo tradicijoje (gana gerai matomi ir arabiški užrašai, be to, dažnai buvo kalama nekokybiškai). Deja, ne tik tikslią LDK monetų kontrasignavimo datą, bet ir originalių Aukso ordos monetų kaldinimo datą nurodyti sunku. 

             
3,4 pav. ŠAM, I–N 874                         

   

Totoriška moneta (pagaminta apie 1468–1515 m.) su Gedimino stulpų ženklu averse ir totorišku įrašu reverse 
 

Pačiose ankstyviausiuose monetose Gedimino stulpų simbolis dar labai susilieja su totoriškais ženklais. Ryškesnių kontrasignavimo pavyzdžių galima pamatyti tarp vėlesnių monetų. 
Aleksandro (Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1492 m., Lenkijos karalius 1501–1506 m.) valdymo laikotarpiu buvo įvykdyta pinigų reforma ir per ją nukalti nauji pusgrašiai, taip suvienodinant visus LDK žemėse naudojamus pinigus. Nors jų vertė ir buvo beveik tokia pati kaip anksčiau vartotų kontrasignatų, naujieji pusgrašiai buvo daug vienodesnės kokybės. 

Vėliau atsirado ir kitų kontrasignatų išleidimo priežasčių: senųjų pinigų grąžinimas į apyvartą, importuotas monetas paskiriant vartojimui kitose valstybėse, kontrasignatų išleidimas karo metais, numatant juos pirkti ramesniu metu už nustatytą kursą. 

Dar vieni kontrasignatai – pustaleriai, pagaminti Vilniaus monetų kalykloje, žymi Žygimanto Augusto valdymo laikus (1528–1572 m.). Juos rodo ne tik tiksli kontrasignavimo data (1564 m.) reverse, bet ir Žygimanto Augusto monograma – supintos raidės „SA“ ir karūna virš jų. 

                              
7,8 pav. LNM, NL 5/100   

Pilypo II (Ispanijos, Portugalijos, Neapolio ir Sicilijos karaliaus) pustaleris su Žygimanto Augusto kontrasignacija ir po apačia iškaltu karaliaus portretu 
 

  

                       9,10 pav. ČDM, Nn 94474                         

Karolio V pustaleris, kontrasignuotas Žygimanto Augusto inicialais – supintomis raidėmis „SA“ ir karūna virš jų, 1564 m. Portretas irgi yra „pakaltas“.
 

Šių monetų atsiradimą LDK aptaria istorikas Saulius Zalys: „Žygimanto Augusto motina kunigaikštienė Bona Sforca susipyko su sūnumi, kai šis vedė Barborą Radvilaitę. <...> Po pastarosios mirties ji pasitraukė į Bario prie Neapolio kunigaikštystę, išsiveždama ten labai daug pinigų. Tada išdalino juos Ispanijos karaliui, tikėdamasi, kad tas paskelbs ją Neapolio vicekaraliene. Deja, tai neįvyko – ją nunuodijo jos pačios favoritas. Lietuva kaip tik tada kariavo Livonijoje, o Žygimantas Augustas pareikalavo Ispanijos karaliaus grąžinti dalį motinos palikimo. Viso jis negavo, tačiau dalis buvo išmokėta ispaniškais taleriais ir pustaleriais. Tada vyko Livonijos karas ir pinigų labai reikėjo, Lietuvos monetų kalykloje buvo padarytas kontrasignatas su Žygimanto Augusto monograma. Buvo pažadėta, kad po pergalės jie bus pakeisti į dvigubą sumą. Kadangi lobiuose jos aptinkamos labai retai, turbūt taip ir buvo padaryta. Lobis su taleriais buvo rastas 1972 metais.“

Siekiant sumažinti monetos pirminę priklausomybę, buvo bandoma „užtušuoti“ valdovų portretus, kad jie nebūtų atpažįstami. O lotyniški užrašai išlikdavo. Jie galėjo neturėti tiek reikšmės dėl tuo metu buvusio mažo piliečio raštingumo. 

Kontrasignatai buvo naudojami ir privačiose valdose. Pavyzdžiui, Aleksandras Mykolas Sapiega  savo valdose naudojamas monetas pažymėdavo inicialais „MS“. Šiais pinigais valstiečiai galėdavo atsiskaityti tik savo pono valdose. 
 

 

11,12 pav. LBPM, Gek 7768