Benedetto Pistrucci

Benedetto Pistrucci gimė 1783 m. Romoje, teisėjo šeimoje. Nors tėvas troško, kad sūnus sektų jo pėdomis ir rinktųsi teisininko kelią, Benedetto nuo mažens buvo linkęs į meną. Jis mokėsi pas įvairius mokytojus, greitai atskleidė savo talentą akmens raižyboje ir ypatingą gebėjimą kurti kamėjas.



Jo darbai buvo tokie įspūdingi, kad net Napoleoną lydėjusios seserys tapo B. Pistrucci klientėmis. Sulaukęs vos penkiolikos, jis jau buvo pripažintas menininkas, o užsakymai užtikrino stabilų pragyvenimą.

1815 m., netrukus po Vaterlo mūšio, B. Pistrucci persikėlė gyventi į Didžiąją Britaniją. Čia jis greitai pateko į aukštuomenės akiratį, ėmė plaukti svarbūs užsakymai. Vienas pirmųjų darbų buvo karaliaus Jurgio III portretai naujoms monetoms. Nors iš pradžių jis negalėjo pats įkalti piešinių į plieną ir teko pasikliauti Karališkosios monetų kalyklos raižytojais, greitai ir pats B. Pistrucci įvaldė šį amatą. Jo kūrinys – šv. Jurgio ir slibino kompozicija 1817 m. suvereno monetai – tapo ne tik jo karjeros viršūnės, bet ir visos Britanijos numizmatikos simboliu. Šis dizainas naudojamas iki šiol ir laikomas vienu gražiausių monetų atvaizdų Europoje ir pasaulyje.



Benedetto Pistrucci, nors neabejotinai talentingas, buvo ir nepaprastai užsispyręs bei impulsyvus. Didžiausia jo nuoskauda buvo neįgyvendinta galimybė tapti Karališkosios monetų kalyklos vyriausiuoju graviruotoju. Dėl įstatymo, draudusio užsieniečiams užimti šį postą, jam buvo pasiūlytas tik antraeilis titulas – vyriausiasis medalininkas. Tai ne tik apribojo jo kūrybinę veiklą, bet ir sukėlė ilgalaikį konfliktą su kolegomis, ypač su Williamu Wyonu.

Svarbiausiu ir kartu sudėtingiausiu B. Pistrucci gyvenimo darbu tapo medalio Vaterlo mūšiui atminti kūrimas. Jis buvo užsakytas 1819 m. ir turėjo būti skirtas sąjungininkų valdovams bei generolams, nugalėjusiems Napoleoną. Tačiau projektas užtruko net tris dešimtmečius. B. Pistrucci sąmoningai vilkino darbus – bijojo, kad užbaigęs medalį neteks darbo kalykloje. Tik 1849 m. jis perdavė parengtus štampus, tačiau jie buvo tokio dydžio, kad nebuvo įmanoma jų tinkamai sukietinti. Todėl medalis niekada nebuvo nukaldintas, tačiau liko kaip raižybos meno šedevras.



B. Pistrucci sukūrė ir daugiau medalių – tarp jų 1821 m. Jurgio IV karūnavimo medalį ir Viktorijos karūnavimo medalį 1838 m. Vis dėlto ne visi jo darbai buvo palankiai įvertinti. Jo stilius, nepakantumas kompromisams ir nenoras kopijuoti kitų menininkų darbus keldavo nesutarimų, bet būtent dėl to jo kūryba buvo tokia autentiška ir originali.



B. Pistrucci mirė 1855 m. netoli Vindzoro, Anglijoje. Jo palikimas gyvas iki šiol – šv. Jurgio ir slibino motyvas tebepuošia Didžiosios Britanijos monetas.



Benedetto Pistrucci – menininkas, kurio gyvenimą ženklino kontrastai: genialus talentas ir sunkus charakteris, monumentali kūryba ir neišsipildę pažadai, amžiną šlovę atnešęs šv. Jurgio ir slibino atvaizdas bei nebaigtas, tačiau istorijoje išlikęs Vaterlo medalis. Jo istorija – tai pasakojimas apie žmogų, kuris niekada nesitaikstė su kompromisais ir paliko pėdsaką, iki šiol ryškų monetų ir medalių pasaulyje.