Šiemet sukanka 200 m., kai pirmą kartą pasaulyje oficialiai buvo įvestas aukso standartas, ir 50 m., kai šios sistemos galutinai atsisakyta. Kuo ši sistema buvo ypatinga? Kokia buvo jos istorija? Kaip aukso standarto naudojimas pasireiškė Lietuvoje?
Aukso standartas – tai auksu padengtų pinigų sistema, pagal kurią centrinis bankas įsipareigoja popierinius pinigus nustatytu kursu pakeisti į auksą. Aukso standartą naudojanti šalis negali padidinti apyvartoje esančių pinigų sumos, nedidindama aukso atsargų. Ši sistema buvo visuotinai paplitusi pasaulyje dar praeitame amžiuje. Ji plačiai paplito augant tarptautinei prekybai ir pasaulyje galiojo beveik 80 m. su tam tikromis pertraukomis.
Daugelyje šalių, bent iš dalies, aukso standarto sistema buvo taikoma ir XVIII a. pab., pagal ją auksas buvo vartojamas kaip šalies pinigų kiekio pagrindas. Pirmą kartą oficialiai (įstatyme numatytu būdu) aukso standartas buvo įvestas lygiai prieš 200 m. Tai 1821 m. nutiko Didžiojoje Britanijoje, kuri XIX a. pagal savo ekonominę galią buvo dominuojanti valstybė. Kitose valstybėse tuo metu vyravo įvairiais tauriaisiais metalais pagrįsta pinigų sistema. XIX a. pabaigoje aukso standartą pradeda naudoti ir kitos didžiosios valstybės: Jungtinės Amerikos Valstijos ir Vokietija – 1873, Prancūzija – 1878, Rusija, Japonija – 1897 m. Nuo XIX a. antrosios pusės aukso standarto sistema jau buvo paplitusi visuotinai.
Po Pirmojo pasaulinio karo galiojusį auksinių monetų standartą (kai apyvartoje cirkuliavo aukso monetos) pakeitė aukso luitų (nacionalinė valiuta keičiama į 12,5 kg aukso luitus) ir aukso devizų standartai (kai nacionalinė valiuta keičiama į kitas užsienio valiutas, dažniausiai JAV dolerius, Didžiosios Britanijos svaro sterlingus, susietus su auksu). Taigi svarai sterlingų ir JAV doleriai kartu su auksu buvo vartojami kaip atsargos kapitalas. Po Pirmojo pasaulinio karo daugelis įtakingų šalių aukso standarto atsisakė, praėjus dešimtmečiui jų valiuta buvo devalvuota, todėl daugelis pasaulio šalių vėl grįžo prie aukso standarto.
Ne išimtis ir naujai susikūrusios valstybės, tarp jų ir Lietuva. 1922 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos Steigiamasis Seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą, paskelbusį auksu pagrįstos valiutos – lito – įvedimą. Piniginis vienetas buvo susietas su JAV doleriu (1:10) ir prilygo 0,150462 g gryno aukso. Naujos valiutos įvedimas patikėtas Lietuvos bankui. Lietuvos bankas, siekdamas didinti pasitikėjimą naująja valiuta, nutarė neišleisti į apyvartą nė vieno lito, 100 procentų nepadengto auksu ar užsienio valiutos atsargomis. Šio nutarimo buvo griežtai laikomasi, o kartais banknotų padengimas vien auksu sudarė per 120. Tarpukaryje litas buvo viena stipriausių valiutų pasaulyje.
1934 m. pasibaigus Didžiajai depresijai beveik visose valstybėse buvo atsisakyta aukso standarto. Tiesa, Lietuvoje jis liko iki pat valstybės okupacijos. Atsidūrusi Sovietų Sąjungos sudėtyje, ji buvo prijungta prie okupacinės valstybės ekonomikos ir pinigų sistemos.
Tuo metu laisvame pasaulyje, atsigaunančiame po Antrojo pasaulinio karo baisumų, atgimė ir aukso standarto sistema. 1944 m. Breton Vudse (JAV) buvo sudarytas susitarimas dėl fiksuoto kurso tarp pagrindinių pasaulio valiutų ir aukso nustatymo. Pagal šią sistemą buvo numatoma naudoti dolerį ir auksą kaip tarptautinius valiutos rezervus. Po Antrojo pasaulinio karo JAV industrijos ir kapitalo augimas sparčiai didėjo. JAV, skirtingai nuo Europos, liko nenuniokota karo, priešingai – išvystė klestinčią gamybos pramonę, industrijos produkcija padvigubėjo, palyginti su prieškario laikotarpiu. O Europos ir Rytų Azijos šalys buvo tiek ekonomiškai, tiek ir karinės jėgos atžvilgiu sužlugdytos. Doleris tampa pasaulio atsargų valiuta, dauguma šalių susiejo savo valiutos vertę su doleriu, o ne su auksu. Doleris susiejamas su auksu santykiu 35 doleriai už aukso unciją. Įsigaliojus Breton Vudso sistemai buvo įkurti Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas, organizacijos, kurių veikla susijusi su pasaulio ekonomika ir valstybių vystymosi pažanga.
Breton Vudso susitarimas galiojo iki 1971 m. balandžio 15 d., kai dėl valiutų krizės buvo panaikintas aukso standartas – JAV prezidentas Ričardas Niksonas uždraudė dolerį konvertuoti į auksą šalies viduje, o vėliau ir užsienyje. Baigėsi aukso ir popierinių pinigų susiejimas.
Vis dėlto ir dabar yra aukso standarto šalininkų, kurie teigia, kad pinigų susiejimas su auksu drausmina vyriausybes, neleidžia joms beatodairiškai spausdinti pinigų ir taip sukelti hiperinfliaciją, labiau pasitikima popieriniais pinigai. Praktikoje esant ekonominiams sunkumams ar karo veiksmams valstybės atsisakydavo pinigus susieti su auksu ir jų prispausdindavo tiek, kad sukeldavo hiperinfliaciją.
Iš tiesų ši sistema turėjo ir privalumų, ir trūkumų. Šalyse, kuriose buvo taikoma ši sistema, buvo stabilūs valiutų kursai, todėl tarp jų augo tarptautinė prekyba, aukso standartas išlygindavo deficitą ir turto mokėjimo balansą, tačiau ši sistema nesuteikė galimybės šalims finansuoti savo išlaidas per infliaciją, nes auksas – retas metalas ir jo ištekliai riboti. Aukso standartas konkrečioje šalyje veikia tol, kol ši šalis, bendradarbiaudama su kitomis šalimis, kurios naudojasi šia sistema, neišsemia savo aukso atsargų.
Nors nuo 1971 m. popierinių pinigų kaina nebepriklauso nuo aukso, centriniai bankai vis tiek vertina auksą ir turi didžiules jo atsargas. Dabar centrinių bankų užsienio valiutos atsargos, taip pat aukso atsargos yra tos šalies valiutos stabilizavimo priemonė, atrama stichinių ir kitokių nelaimių atveju, vienas iš valstybės, kaip ekonominės partnerės, stabilumo rodiklių. Manoma, kad kuo didesnės valstybės aukso atsargos, tuo geriau. Daugiausia aukso turi JAV, kurios atsargos siekia per 8 000 t, Lietuvos bankas turi 5,8 t gryno aukso. Auksas saugomas Anglijos centrinio banko saugyklose Londone. Tai leidžia ne tik padengti aukso saugojimo išlaidas, bet ir uždirbti reikšmingas pajamas iš aukso investavimo. Auksas investuojamas dviem būdais: pirmiausia, sudaromi aukso indėlių sandoriai ir uždirbama palūkanų; antra, naudojami aukso apsikeitimo sandoriai (angl. swap), laikinai auksas keičiamas į kitą valiutą, pavyzdžiui, į JAV dolerius ar eurus, ir ji investuojama. Didžioji Lietuvos banko uždirbto pelno, įskaitant pelną, uždirbtą iš aukso atsargų, dalis pervedama į šalies biudžetą visuomenės poreikiams.
