Vakaruose esančiose provincijose arabai leido aukso ir vario monetas, imituojančias Bizantijos imperijos monetas, šiek tiek keisdami tik mažas detales, t. y. tokius simbolius kaip kryžius, kad jos atitiktų musulmonų tikėjimą.
Rytuose esančiose provincijose arabų valdovai išleido sidabrinius dirhamus, kuriais buvo kopijuojamos vėlyvosios Sasanidų imperijos monetos (daugiausia tos, kurias išleido Chosrovas II, su trumpais užrašais arabų kalba krašte ir dažnai arabų valdytojo vardu Pehlevi). Ant monetų buvo iškalamas ugnies aukuro atvaizdas, kuris sasanidams buvo šventas, atspindėjo zoroastrizmo religiją.
Artėjant VII amžiaus pabaigai, penktasis Omejadų kalifas Abd al Malikas išleido monetas, labiau atitinkančias islamo principus. Šios naujosios monetos buvo gaminamos iš aukso (698–699 m.) ir sidabro (696–697 m.), kartu apyvartoje pasirodė ir mažavertės varinės monetos.
Aukso monetos buvo vadinamos dinarais (iš aramėjiškojo Romos denario aureus) ir svėrė apie 4,25 gramus, šios monetos paveldėtos tiesiogiai iš Bizantijos imperijos, t. t. iš joje cirkuliavusio solido.
Sidabro monetos – dirhamai atsirado ne iš Bizantijos, o iš Sasanidų imperijos. Dirhamo monetų pavadinimas kilo iš graikiškojo drachmos pavadinimo, jos sverdavo iki 2,92 gramo, tačiau pagal stilių ir tam tikrus bruožus išlaikė Sasanidų imperijos monetų ypatumus.
Smulkieji vario pinigai – falsai, jų pavadinimas kilęs iš lotyniškojo žodžio follis „pinigų krepšys“.
.jpg)
Reformuotose aukso ir sidabro monetose nebuvo vaizduojama žmonių – tik augalijos ar muzikiniai motyvai, užrašai, kurie labai vertingi istoriškai.
Naujųjų dinarų ir dirhamų averse dažniausiai arabiškais rašmenimis išpažįstamos islamo tikėjimo tiesos.
Monetų reverse dažniausiai buvo užrašomos citatos ir Korano.
VIII a. viduryje Abasidai nugalėjo Omejadų kalifatą. Iš pradžių jie mažai ką keitė monetų sistemoje, bet einant laikui buvo pridėtas kalifo vardas, o provincijos monetų kalyklose – vietos valdytojo vardas.
Abasidų kalifatui IX ir X amžiuose suskilus, siekiantys nepriklausomybės vietos valdovai ant monetų paprastai iškaldavo savo vardus, nors ir išlaikė Bagdado kalifo vardą, taip bent nominaliai pripažindami jo valdžią.
Islamo aukso monetos tapo viena pagrindinių viduramžių pasaulio valiutų, o dinaras labai plačiai naudotas visame Viduržemio jūros regione.
Europoje jis jau anksčiau buvo žinomas kaip mancuso, o Almoravidų dinaras – kaip morabiti (ispaniškai – maravedi). Fatimidų, kurie valdė Siciliją, ketvirtiniai dinarai (žinomi kaip tariai), buvo atgaminti pietinėje Italijoje ir Sicilijoje. Daugybė sidabro dirhamų pasiekė Europos rytus ir šiaurę, o ypač Skandinavijos kraštus, dėl tuo metu vykdytos kailių ir vergų prekybos.
