Aleksandro Makedoniečio (Aleksandro Didžiojo) monetos

Dažnam iš mūsų, besidominčių antikinėmis monetomis, pirmiausia  prieš akis iškyla Atėnuose leistos monetos su pelėda. Jos yra lengviausiai atpažįstamas senovės graikų simbolis mūsų laikais. Ne veltui pelėdos simbolį vis dar galime pamatyti ant Graikijos leistų 1 euro monetų. Bet senovės Graikijos helenistinei erai, prasidėjusiai su Aleksandro Makedoniečio užkariavimais, būdingas visai kitoks monetų dizainas.

Jis tapo dominuojančiu ateinantiems šimtmečiams. Helenistinį monetų dizainą ypač skatinto užkariavimai. Per savo trumpą gyvenimą Aleksandras Makedonietis, žinomas ir kaip Aleksandras Didysis, užkariavo didžiąją dalį tuometinio pasaulio, o kartu išleido daugybę įvairiausių monetų propagandos tikslais. Propagandai skirtas monetas jis kaldino iš Persijoje ir kituose kraštuose prisigrobtų brangenybių. Aleksandro kaldintos monetos leido toliau vykdyti užkariavimus mokant algas kariuomenei, apsirūpinti atsargomis. Monetos buvo naudojamos ir kaip dovana svarbiems asmenims, kuri leido plėsti ir stiprinti Graikijos miestus naujai užkariautose teritorijose.

Aleksandro valdymo pradžioje, 336 metais prieš mūsų erą, niekas net negalėjo pamanyti, kad jaunasis Makedonijos karalius užkariaus didžiąją dalį tuometinio pasaulio ir kad jo monetos šimtmečiams taps etalonu vykdant prekybą. Priešingai, Aleksandro III valdymo pradžia buvo labai sudėtinga. Jis iš savo tėvo Pilypo II paveldėjo tik skolas ir dideles išlaidas įvairioms ilgus metus besitesinčioms karinėms kampanijoms, kurias jo tėvas buvo pradėjęs prieš kitas graikų karalystes ir miestus. Aleksandro III valdymo pradžioje Makedonijos iždas buvo visiškai tuščias. Negana to, vos jis pradėjo eiti karaliaus pareigas, Makedoniją užpuolė gretima Trakijos karalystė, ir jaunajam karaliui dar teko skolintis milžiniškas sumas pinigų kariuomenei išlaikyti ir savo imperijos sienoms apsaugoti nuo įsiveržusių trakiečių.

Po laimėto karo prieš Trakiją ir užbaigtų Pilypo II karų Aleksandro III finansinė padėtis šiek tiek pagerėjo, bet dar toli gražu nebuvo gera. Jaunojo karaliaus dar laukė pasirengimas karinei kampanijai prieš galingiausią pasaulyje to meto imperiją Persiją, o tai dar labiau didino skylę Makedonijos karališkajame ižde. Karo prieš persus pradžioje Aleksandras III savo ižde turėjo tik 70 talentų sidabro ir dar 200 talentų skolų, jo kariuomenė turėjo atsargų tik 30 dienų. Tai įvertinę, galime manyti, kad Aleksandro karinė kampanija prieš Persiją buvo paremta ne stabiliu finansiniu pasirengimu ar dideliu rezervu, o labiau avantiūra ir drąsa. Norint išlikti valdžioje, jam žūtbūt reikėjo greitos pergalės ir didelio karo grobio, kad būtų sumokėta kariuomenei.

Aleksandras III Persiją nugalėjo 334 m. gegužės mėnesį ir gavo pakankamai pinigų karinėms kampanijoms tęsti. Vien iš pergalių Mažojoje Azijoje, teritorijų šiandieninėje Turkijos teritorijoje, jis pelnė tiek daug grobio, kad Makedonijos iždas prisipildė, ir visos jaunojo karaliaus skolos buvo padengtos, o kariuomenė – visiškai aprūpinta. Vien jau iš grobio Sardiso mieste 333 m. Aleksandras galėjo iš karto sumokėti visas likusias skolas. 332 m. Damaske jis gavo  daugiau nei 2 600 talentų grobį, o  jis buvo daugiau negu 13 kartų didesnis nei visos karaliaus skolos. Pergalės Sūzuose teikė 50 000 talentų grobį, Persepolyje – 120 000 talentų, Ekbatanoje – 180 000 sidabro talentų. Šios pergalės sudarė stiprų ekonominį pagrindą tolesniems užkariavimams, ypač kariniai laimėjimai Persijos karalystės etniniame centre, visam laikui pakeitę Aleksandro gyvenimą. 

Aleksandras Makedonietis iš gautų 180 000 sidabro talentų galėjo nukaldinti 1 080 000 000 sidabro drachmų. Tačiau jis didžiąją dalį karo grobio skyrė savo kariuomenei. Karių išlaikymas kainavo milžiniškas sumas. Remiantis šiuolaikiniais skaičiavimais, viena kampanijos diena Aleksandrui III kainavo 20 talentų, 7 500 talentų per metus – tai utopinė suma valdymo pradžioje. Žinoma, karalius savo kareiviams nemokėdavo kasdien. Atlyginimą jie gaudavo kartą per mėnesį arba išėję iš kariuomenės, grįžę namo. Vis dėlto pinigų poreikis buvo didelis. Apskaičiuota, kad bendra Aleksandro Didžiojo kampanijos kaina šiandien būtų 80 000 talentų, o tai daugiau nei 1 300 kartų didesnė suma nei jo iždas jam pradėjus karaliauti. Vien tik iš grobio Ekbatanoje karas visiškai atsipirko.

Tikslus laikas, kada Aleksandras pradėjo kaldinti savas monetas, nežinomas. Vieni mokslininkai mano, kad 332 arba 333 metais. Kada naujosios monetas pasirodė, vis dar yra mokslinių ginčių objektas. Kad ir kaip ten būtų, naujosios Aleksandro Didžiojo monetos leido sukurti naują monetų etalonų sistemą, galiojusią šimtmečius.

Aleksandro nukaldintos naujosios auksinės monetos averse buvo vaizduojama deivės Atėnės galva, o reverse Nikė – pergalės deivė. Ant šių monetų neįprastas to meto žmonėms galėjo pasirodyti Atėnės šalmas. Jis yra Korinto stiliaus, toks šalmų dizainas nebuvo paplitęs Makedonijoje ir likusioje Graikijoje. Aleksandro III karinės kampanijos metu jis jau buvo išėjęs iš mados. Tačiau Aleksandrui III tas šalmas turėjo ypatingą reikšmę. Deivę Atėnę karalius laikė Korinto, Korinto lygos namų globėja. Tiek Aleksandras, tiek jo tėvas investavo daug pinigų ir įdėjo daug pastangų, kad Korinto lygos nariai juos paskirtų vadais, o kai galiausiai šie nariai nusprendė surengti atsakomąją karinę kampaniją prieš Persiją, Makedoniečiui Pilypui II ir jo sūnui Aleksandrui teko tai kampanijai vadovauti. Todėl pasirinkimas pavaizduoti Atėnę monetų reverse neturėtų mūsų stebinti. Viena, ji buvo laikoma ta, kuri įkvėpė karo vadus, kaip gudriomis taktikomis ir manevrais nugalėti priešą, kita, ji buvo deivė, turinti didžiausią nuoskaudą prieš persus, kurie dar 100 metų iki Aleksandro gimimo Atėnės miestą iki žemės sudegino, o kartu su miestu sudegė ir Atėnės šventykla. Dėl to Atėnė labiausiai iš visų dievybių ir turėjo būti suinteresuota padėti Aleksandrui jo kare prieš persus. 

Ant Aleksandro kaldintų auksinių monetų reverso galime matyti vaizduojamą pergalės deivę Nikę, kuri vienoje rankoje laiko vainiką, o kitoje – stilių (senovinę rašymo priemonę). 
Savo kaldintoms sidabrinėms tetradrachmoms ir drachmoms Aleksandras Didysis pasirinko visiškai kitą dizainą nei auksinėms monetoms. Ant tetradrachmų ir drachmų averso buvo vaizduojamas Heraklis, o reverse – graikų dievas Dzeusas. Ursula Kampman savo straipsnyje iškėlė tris galimas priežastis, kodėl Aleksandras pasirinko Heraklio ir Dzeuso atvaizdus ant sidabrinių monetų. 

Pirmoji priežastis, paaiškinanti, kaip Heraklis atsidūrė ant svarbiausių ir plačiausiai paplitusių Makedonijos monetų, gali būti ta, kad jis ant Makedonijos monetų jau buvo vaizduojamas Aleksandro tėvo laikas, tik Pilypo II monetose Dzeusas buvo vaizduojamas kiek rečiau, tik ant mažesnių nominalų monetų. Pagal Makedonijos karališkosios šeimos, kuriai priklausė ir Aleksandras Makedonietis, kilmės teoriją, visi Makedonijos karaliai save laikė Heraklio palikuonimis.

Antroji pasirinkimo vaizduoti Heraklį ant leidžiamų sidabrinių monetų priežastis galėjo būti asmeninė Aleksandro pagarba graikų mitiniam herojui ir pusdieviui Herakliui, kurią jaunasis Makedonijos karalius jautė ir viešai deklaravo. 

Trečioji priežastis – Heraklis buvo laikomas gelbėtoju, ryžtingu ir drąsiu didvyriu, padedančiu kovoje su blogiu. Aleksandras Makedonietis, kuris pradėjo ginti graikus nuo barbarų, juos išlaisvinti, laikė jį puikiu simboliu kovoje prieš persus.

Senuosiuose monetų kataloguose galime rasti klaidingų teiginių apie šias sidabrines Aleksandro III monetas. Teigiama, kad ant jų vaizduojamas ne Heraklis, o pats Aleksandras, bet tai tikrai nėra teisinga, nes graikai ant savo monetų gyvų žmonių nevaizduodavo. Gyvus žmones ant monetų vaizduodavo tik „barbarai“, tai yra persai. Kol Aleksandras buvo gyvas, ant monetų tikrai buvo vaizduojamas Heraklis. Galime matyti, kad Heraklio vaizdavimas ant sidabrinių monetų pakito tik po jo mirties, tada Heraklis monetose tapo panašesnis į Aleksandrą III.    

Dzeusas, Heraklis ir Atėnė Aleksandro buvo pasirinkti neatsitiktinai. Šios dievybės padėjo jam karinėje kampanijoje prieš persus, jį saugojo. Jos turėjo labai aiškų ryšį su Aleksandro šeima arba buvo aiški propagandinė žinutė kitiems graikų poliams, siekiant dažnai tarpusavyje nesutariančius graikų miestus kovoje prieš persus suvienyti. Šiems dievams Aleksandras Didysis skyrė labai daug dėmesio, nuolat jiems aukojo, net statydavo šventyklas ir altorius naujai užkariautose teritorijose.

Aleksandro kaldintos tetradrachmos užtvindė jo sukurtą didžiulę imperiją. Dėl plataus paplitimo jos įgijo didelį populiarumą graikų ir ne graikų pasaulyje, buvo lengvai visur priimamos. Dėl šios priežasties Aleksandro III tetradrachmos buvo kaldinamos dar ilgai po jo mirties. Jos pirmiausia buvo naudojamos tarptautinėje prekyboje. Tiksliau, daugelis miestų turėjo dvi valiutas: buvo monetų su vietiniais simboliais, skirtų vidinei miesto prekybai, ir monetų, skirtų prekybai su toliau esančiais miestais – tetradrachmų, gaminamų pagal Aleksandro sukurtą modelį. Iki I amžiaus iki mūsų eros monetos pagal Aleksandro III sukurtą monetų modelį cirkuliavo visame senovės pasaulyje. Joks kitas žmogus nepaliko tokios ryškios žymės numizmatikoje kaip didysis Makedonijos karalius Aleksandras III.

Šaltinis
Ursula Kampmann, The coins of Alexander Ill the Great of Macedonia, 2009.