Šiemet sukanka 80 metų, kai Lietuvą pasiekė pasaulyje jau kelis metus siautėjusi didžioji ekonominė krizė. Šią krizę, prasidėjusią 1929 m., sukėlė devynerius metus (1920–1929 m.) trukęs spartus ir nesubalansuotas ekonomikos augimas, finansų sistemos kontrolės stoka bei neatsakingas investavimas. Žlugo daugybė pramonės bendrovių visame pasaulyje, milijonai žmonių liko be darbo. Lietuva, kaip agrarinis kraštas, su mažiau išvystyta pramone, šios krizės padarinius pajuto tik po kelerių metų, 1931 m. Vis dėlto krizė palietė ir mūsų šalį ir paveikė ne tik ekonomiką, bet ir socialinį žmonių gyvenimą.
Kol Lietuvoje krizės nebuvo...
Žinoma, žinios apie prasidėjusią pasaulinę krizę pasiekė Lietuvą praktiškai iš karto jai prasidėjus. Vis dėlto buvo abejojama, ar ji pasieks Lietuvą, o spaudoje netgi buvo šaipomasi iš valstybių, šią krizę patiriančių. Krizė greitai Lietuvoje tapo ironiška sąvoka, apibūdinančia sunkų gyvenimą. O šis terminas dažnai buvo naudojamas reklamose ar netgi pažinčių skelbimuose. Ji buvo tapusi įvairių anekdotų, feljetonų, eilėraščių objektu.
Lietuvai XX a. 4 dešimtmečio pradžia taip pat nelinkėjo nieko blogo. Ekonomika buvo sustiprėjusi, nemažai lietuvių jau gyveno pasiturimai (ar bent nejautė nepritekliaus), dažnas pinigus leido ir ne pagal savo kišenę. Kreditavimas tarp privačių asmenų taip pat buvo labai paplitęs, dažnai negalvojant, kaip kreditai turės būti grąžinti. Vis dėlto finansinis žmonių raštingumas buvo labai silpnas.
Krizė nenumaldomai artėjo, bet šis faktas buvo neigiamas ir spaudoje, ir valdžios atstovų. Tam tikra prasme tokiam požiūriui pagrindo buvo. Lietuva buvo viena iš nedaugelio valstybių, į kurią krizė atėjo taip vėlai. Ji net tarptautiniu mastu buvo išskiriama, kaip išimtis ir pavyzdys kitoms valstybėms. Net kaimyninė Latvija krizės sunkumus pajuto praktiškai iš karto, o jos nevykę antikriziniai sprendimai dar labiau pablogino padėtį. Per šalį nusirito bankrotų ir bedarbystės banga. Lietuva kurį laiką šių sunkumų tiesiog nepatyrė. Kai kurių prekių kainos čia netgi mažėjo, o litas išliko viena stabiliausių valiutų Europoje. Galimus krizės padarinius buvo tikimasi sušvelninti modernizuojant žemės ūkį. Vis dėlto šis procesas vyko per lėtai.
Kodėl krizė iki Lietuvos ėjo taip lėtai? Tą lėmė kelios priežastys. Visų pirma, Lietuva ekonomiškai buvo atsilikusi nuo kitų valstybių ir ją pasauliniai pokyčiai pasiekė ne taip greitai. Visų antra, čia praktiškai nebuvo pramonės, Lietuva buvo žemės ūkio kraštas. Trečia, Lietuva šiuo laikotarpiu išvengė valdžios krizių. Ketvirta, prisidėjo ir lietuviams būdingas taupumas. Nors, kaip minėta, gyventi jau po truputį tapo įprasta ne pagal savo išgales, dauguma laikėsi senų įpročių ir be reikalo neišlaidavo.
Požiūris, kad krizė Lietuvą tiesiog aplenks, laikėsi iki 1931 m. vidurio. Įdomu, kad 1931 m. įplaukos į valstybės biudžetą netgi buvo didesnės nei 1930 m. Eksportas taip pat buvo didesnis nei kada anksčiau. Paskolų buvo suteikiama daug. Todėl buvo sunku patikėti, kad kažkas gali keistis. Vis dėlto krizės požymiai jau buvo juntami, o 1931 m. vasarą ji taip staiga įsisiūbavo, kad padėtis visiškai pasikeitė.
Krizės pradžia
Dar prieš krizei įsibėgėjant Lietuvoje, tam tikrų jos požymių ir šalies ūkio patiriamų nuostolių jau buvo galima pastebėti. Pasaulyje pradėjus kristi žemės ūkio produkcijos kainoms, nuostolius pradėjo jausti ir ūkininkai.
Krizės pradžia sutapo ir su kitu reiškiniu, kuris šiuo metu laikomas neigiamu, tai emigracija. XX a. 3 dešimtmetyje emigracija iš Lietuvos buvo labai didelė, bet Tarpukario Lietuvai tai nebuvo didelė problema. Kraštas nebuvo turtingas ir emigracija tam tikra prasme netgi buvo laikoma Lietuvai naudinga. Tačiau pasaulyje prasidėjus ekonominiams kataklizmams, emigracija pradėjo sparčiai mažėti, o 1931 m. praktiškai visiškai sustojo. Vyriausybei jau reikėjo spręsti ir užimtumo klausimus.
Nuo 1931 m. antros pusės žemės ūkio produktų kainų mažėjimas pradėjo atsiliepti ir ūkiui. Silpnėjo Lietuvos žemės ūkio produkcijos konkurencinė galia. Sumažėjus eksporto galimybėms ir pabrangus importuojamiems gaminiams tirpo užsienio valiutos atsargos, krito gyventojų perkamoji galia, didėjo mokesčių skolų ir palūkanų našta.
Labiausiai kentėjo ūkininkai. Nemažai jų bankrutavo, buvo išvaržyti. Sunkumų patyrė ir kai kurios įmonės, mažinusios algas ir etatus. Daug ūkininkų, likusių be žemės ir darbo, traukė į miestus ieškoti galimybių įsidarbinti. Tiesa, stambesnėse įmonėse bedarbystė, palyginti su kitomis šalimis, buvo labai maža. O pramonė (kadangi jos praktiškai nebuvo) krizės metais netgi augo!
1932 m. Lietuvos spaudoje jau atvirai deklaruota, kad krizė pasiekė ir Lietuvą. Tuo metu jau praktiškai visų Lietuvos ūkininkų padėtis buvo gerokai pablogėjusi.
Krizė įsibėgėja
Nors didelio bedarbių skaičiaus Lietuvai išvengti pavyko, visgi daugėjo ir jų. Skaičiuojama, kad jau 1933 m. bedarbių skaičius išaugo bent penkis kartus. Darbo trūko net vasaros metu (ankstesniais laikais tai buvo nebūdinga). Didėjo ir žmonių nepasitenkinimas.
Krizė paveikė ir Lietuvos ekonomiką, bankinį sektorių. Dėl didžiųjų valstybių bankų bankrotų kilusi valiutų devalvacija paskatino tarptautinio kredito krizę ir nepasitikėjimą pinigais. Anglijos svaro sterlingų nuvertinimas padarė Lietuvos bankui didelių nuostolių.
1935 m. liepos mėn. kai kurie Lietuvos komerciniai bankai per savaitę neteko iki trisdešimties procentų turėtų indėlių. Indėlininkai skubėjo išsiimti indėlius iš bankų ir pinigus investuoti į nekilnojamąjį turtą. Labai padidėjo kapitalo išvežimas iš Lietuvos. Krizės metais valstybės biudžeto pajamos sumažėjo ketvirtadaliu – nuo 340 mln. iki 257 mln. litų, o Lietuvos banko aukso ir užsienio valiutos atsargos – tris kartus – nuo 126 mln. iki 40 mln. litų.
Nepaisant nemažų nuostolių, kredito sistema didesnių sukrėtimų nepatyrė. Bankrutavo ar likvidavosi tik smulkios kredito įmonės: 1932 m. brolių Nurokų bankinis namas, keletas savitarpio kredito draugijų, 28 smulkios kredito draugijos. Tuo tarpu Latvijoe bankrutavo trys bankai, o Estijoje du.
Visgi reikėjo ieškoti sprendimų, kaip stabdyti krizę ir jos sukeliamus padarinius.
Sprendimai krizei suvaldyti
Tik prasidėjus krizei pradėjo sklisti gandai apie antikrizinių priemonių įvedimą. Kai kurios jų buvo naivios ir juokingos (pvz., senbernių mokestis arba moterų valdininkių, kurių vyrai daug uždirba, atleidimas), o kai kurios – iš tiesų veiksmingos. Kaip dažnai būna krizių atveju, viskas prasidėjo nuo taupymo ir „diržų susiveržimo“. Taupoma buvo parodant, kad valdžiai rūpi visuomenės problemos, dėl to tai buvo ir tam tikra prasme parodomoji priemonė.
Jau 1931 m. rudenį išplatintas pirmasis antikrizinių priemonių planas. Jame nurodyta stebėti valstybės išlaidas, mažinti valdinininkų priedus, stabdyti nebūtinąsias statybas ir pan. Tiesa, parodant, kad ūkininkai remiami, vienas iš nurodymų buvo nedidinti žemės mokesčio.
.jpg)
Rodydami taupumo pavyzdį, pirmieji atlyginimų priedų atsisakė Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona ir Vyriausybės nariai. 1933 m. išleistas potvarkis dėl visų valstybės tarnybos papildomų atlyginimų naikinimo, komandiruočių griežtinimo. Riboti netgi pokalbiai telefonu. Prieita ir prie draudimų tarnautojams lankytis azartinių lošimų namuose, ateiti į tarnybą neblaiviems ar palikti tarnybos vietą be viršininko leidimo.
Siūlymų, kaip mažinti tarnautojų išlaidas, būta ir daugiau. Pavyzdžiui, mažinti laisvai samdomų darbuotojų skaičių, atleisti tuos, kurie turi papildomų pajamų, dirbančius ilgiau nei 25 m., ištekėjusias moteris – tarnautojas ir pan.
Vienas keisčiausių nurodymų, įgyvendintas 1934 m., buvo nurodymas valdininkams pirkti žąsis, kurių nebepirko užsienio šalys, ir taip pildyti valstybės biudžetą. I kategorijos valdininkai privalėjo pirkti vieną, II kategorijos – dvi žąsis ir t. t. O tie, kurie gaudavo nuolatinį papildomą atlyginimą, žąsų turėjo pirkti dar daugiau (viena žąsis už 50 litų viršytą atlyginimą).
Be šių šiek tiek naivių sprendimų, skirtų krizei įveikti, Vyriausybė ėmėsi ir kitų veiksmų valstybės ūkiui atkurti. Buvo skatinamas eksportas, reguliuojamos kai kurių produktų kainos, formuojama žemės ūkio produkcijos rinka. Vykdyta ir socialinė politika. Daug dėmesio skirta užimtumui, reguliuota darbo paklausa ir pasiūla ir t. t. Iš esmės prasidėjo darbo „suvalstybinimas“, plito idėja apie darbo stovyklas, į kurias būtų siunčiami bedarbiai.
Siekdamas palengvinti paskolų naštą skolininkams, Lietuvos bankas keletą kartų sumažino palūkanų normą, norėdamas padidinti aukso ir užsienio valiutos atsargas ir išsaugoti lito pastovumą. 1935 m. rudenį įvesta užsienio valiutos operacijų kontrolė ribojant užsienio valiutos pardavimą. Valiutų kontrolę atlikti pavesta Lietuvos bankui.
Nors permainos buvo vykdomos, vis dėlto krizė traukėsi lėtai. Tai pradėjo vykti apie 1934 m., bet kai kurios sritys (ypač kultūros) ją jautė dar ilgai. Vis dėlto Lietuvos ūkis, ekonomika atsigavo.
Krizės pasekmės
Šią krizę galima įvardyti kaip didžiausią kada nors iki tol Lietuvoje vykusią ekonominę krizę. Svarbu, kad ji buvo ir labai visuotinė, apėmė visus socialinius sluoksnius, ūkio šakas. Nors krizė, žinoma, nebuvo ir negalėjo būti labai teigiamas dalykas, visgi be neigiamų jos pasekmių galima įžvelgti ir teigiamų pokyčių.
%20ir%20ind%C4%97liai%20(apa%C4%8Dioje)%201930-1937_145.JPG)
Dar iki XX a. 4 deš. vyravo nuomonė, kad Lietuva yra tik žemės ūkio kraštas, o lietuviai daugių daugiausia gali užsiimti prekyba. Būtent krizės metais šis požiūris sparčiai keitėsi, pradėjo rastis verslumo supratimas, mat jo trūkumas iš dalies ir privedė prie to, kad krizę patyrė ir valstybė, ir labai daug pavienių jos gyventojų. Taigi būtent krizės metais apie lietuvių verslumą buvo kalbama vis daugiau, buvo siekiama kurti šiuolaikinį verslininkų sluoksnį. Dėl to steigėsi skirtingų verslo sričių organizacijos, netgi vyko prekybininkų ir pramonininkų konferencijos.
Nedideli pokyčiai vyko ir tarp ūkininkų. Krizės metais ūkininkai vis atidžiau pradėjo vykdyti ūkio apskaitą, daugiau kreipti dėmesį į įsiskolinimus, ieškojo naujų kelių pinigams uždirbti. Suprasta, kad ir prekyba gali būti platesnė, originalesnė, kad jai reikalingas ir kruopštus planavimas.
Taigi krizė Lietuvai davė ir gerų pamokų, kurias lietuviai priėmė, uoliai mokėsi ir pradėjo tas pamokas įgyvendinti praktiškai. Deja, istorijos posūkiai ir verpetai neleido iki galo suprasti, ką šios pamokos būtų davusios vėliau. Po krizės Lietuva egzistavo dar vos penkerius metus.
Šaltiniai:
1. Krizė keičia Lietuvą: 1931–1935 metų pokyčiai visuomenėje ir valstybėje, Zenonas Butkus, Norbertas Černiauskas, 2015;
3. Pinigai Lietuvoje 1915–1944 m. Vladas Terleckas, 1992;
