Lietuvos Bankas įkurtas 1922 m., bet idėjų įkurti centrinį – valstybinį banką buvo jau gerokai anksčiau. Bankų užuomazgų būta ir senaisiais, LDK, laikais, bet tai buvo privačios iniciatyvos. Privatūs bankai viduramžiais ir naujaisiais amžiais veikė ir Vakarų Europoje. Dėl to įdomus didžiojo Lietuvos kunigaikščio Stepono Batoro (1576 – 1586 m.) sumanymas kurti Vilniuje valstybės banką. Rengtas šio banko projektas.
Šį banką ko gero buvo norėta pavadinti Lietuvos banku, nes projektas vadinosi „Lietuvos banko įkūrimo projektas“. Buvo numatytas specialus krašto fondas kredito reikalams. Lietuva per trejus metus į jį turėjo mokėti po 8 grašius nuo kiekvieno valako, po 2 grašius nuo daržininko ir po pusę grašio (5 pinigėlius) nuo kiekvieno miesto gyvenamo namo. Prie šios sumos didysis kunigaikštis turėjo pridėti pelną iš pinigų kalimo. Iš sudaryto tokiu būdu fondo turėjo būti apmokami atstovai, siunčiami į bendrus Lenkijos – Lietuvos seimus. O laisvi pinigai skolinami Lietuvos gyventojams iš procentų po du pinigėlius savaitei nuo kapos grašių (taigi, apie 10,4 proc. per metus). Pinigus skolintis leidžiama tik įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Pinigų skolinimas už aukštus procentus iš privačių rankų buvo griežtai uždraustas. Taigi, baudžiauninkams, valstiečiams ir paprastiems žmonėms bankinis kreditas buvo faktiškai neprieinamas.
Vis dėlto šis projektas nebuvo įgyvendintas (greičiausiai dėl ankstyvos S. Batoro mirties). Ir tik po daugiau nei 180 metų 1768 m. Lenkijos ir Lietuvos seimas nutaria įkurti valstybės banką notoms leisti.
