Kuršo politinė padėtis buvo sudėtinga nuo pat kunigaikštystės atsiradimo. 1561 m. žlugus Livonijos ordinui, vietos diduomenė prisiekė ištikimybę Abiejų Tautų Respublikai. Kuršas tapo jos vasaline kunigaikštyste – galėjo gana savarankiškai tvarkyti savo reikalus, tačiau visiškos nepriklausomybės neturėjo.

Nepaisant nedidelės teritorijos, Kuršo ambicijos kartais stebino. XVII a., valdant kunigaikščiui Jokūbui Ketleriui, buvo statomi laivai, plečiama prekyba, o kunigaikštystės interesai pasiekė net Vakarų Afriką ir Karibų jūrą. Kuršas įkūrė trumpai gyvavusias kolonijas Gambijoje ir Tobago saloje. Nedaugelis tokio dydžio Europos valstybių galėjo pasigirti panašiais užmojais. Tačiau karai, kitų valstybių spaudimas ir riboti ištekliai šią plėtrą sustabdė.
XVIII a. Kuršo istorijoje vis svarbesnė tapo Rusija. 1710 m. Petras I pasirūpino savo dukterėčios Anos Joanovnos santuoka su Kuršo kunigaikščiu Frydrichu Vilhelmu. Santuoka truko labai trumpai – kunigaikštis mirė praėjus vos dviem mėnesiams po vestuvių.
Ana liko Kuršo sostinėje Mintaujoje. Iš jos aplinkos iškilo jaunas Kuršo didikas Ernstas Johanas Bironas. Iš pradžių jis dirbo Anos
sekretoriumi, vėliau tvarkė jos valdas ir tapo favoritu. Kai 1730 m. Ana tapo Rusijos imperatore, Bironas kartu su ja persikėlė į Rusijos dvarą ir įgijo didžiulę įtaką.

1737 m. Bironas, Anai remiant jo kandidatūrą, tapo Kuršo kunigaikščiu. Vis dėlto tikrasis jo politinio gyvenimo centras buvo ne Mintauja, o Sankt Peterburgas.

Po Anos mirties Birono karjera staiga nutrūko. Jo trumpą regentystę užbaigė rūmų perversmas, po kurio Bironas buvo suimtas ir ištremtas. Tik po daugelio metų Jekaterina II sugrąžino jį į Kuršo sostą. Galiausiai 1769 m. senstantis kunigaikštis valdžią perdavė savo sūnui Petrui Bironui.

Taip prasidėjo paskutinis Kuršo kunigaikštystės istorijos laikotarpis.
Kunigaikštis, palikęs savo portretą sidabre
Petras Bironas buvo kitoks nei jo tėvas. Ernstą Johaną Bironą traukė politinė galia, o Petrą Bironą labiau domino menas, kelionės, prabanga ir patogus gyvenimas.

Dar vaikystėje jis kartu su tėvu patyrė tremtį, o vėliau įgijo elitinį išsilavinimą Sankt Peterburge. Tapęs kunigaikščiu Petras nemažai laiko praleisdavo už Kuršo ribų. Jis pirko dvarus ir pilis Bohemijoje bei Silezijoje, o daugelį kunigaikštystės reikalų jam nesant tvarkė paskirti valdytojai.
Tačiau būtent Petro Birono valdymo metais nukaldintos paskutinės Kuršo kunigaikštystės monetos.
Paskutinė Kuršo moneta
1780 m. Mintaujos monetų kalykloje buvo nukaldintas sidabrinis taleris su Petro Birono portretu.
Monetos averse Petras Bironas pavaizduotas žvelgiantis į dešinę. Aplink jo portretą iškalta lotyniška legenda D. G. PETRUS IN LIV. CURL. ET SEMGAL. DUX, reiškianti: „Dievo malone Petras, Livonijos, Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštis“.
Dar iškalbingesnis monetos reversas. Jame po viena kunigaikščio karūna matomi du heraldiniai skydai. Viename pavaizduotas raitelis iškeltu kalaviju – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės simbolis, kitame – Lenkijos Karalystės erelis. Šie Abiejų Tautų Respublikos ženklai priminė tikrąją Kuršo politinę padėtį: kunigaikštystė buvo jos vasalinė valstybė.
Taigi vienoje nedidelėje sidabro monetoje susitiko skirtingos politinės tikrovės. Joje matome valdovą, kurio titulas skelbia kunigaikščio valdžią, bet kartu – simbolius valstybės, nuo kurios Kuršas politiškai priklausė. O šalia jau stiprėjo Rusijos imperija.

Šiandien 1780 m. taleris domina ir kolekcininkus. Tai tik vienus metus kaldinta moneta. Tikslus nukaldintų monetų skaičius nežinomas.
Penkiolika metų iki pabaigos
1780 m. žmogus, laikantis rankoje naują Petro Birono talerį, dar galėjo manyti, kad Kuršo kunigaikštystė gyvuos ilgai.
Ji turėjo valdovą, herbus ir titulus. Joje veikė monetų kalykla. Buvo kaldinamos monetos, kurių įrašai skelbė kunigaikščio valdžią. Išoriškai tai tebebuvo gyva politinė valstybė.
Tačiau tikrovė aplink ją sparčiai keitėsi.
Rusija stiprėjo, o Abiejų Tautų Respublika silpo. Mažas Kuršas atsidūrė tarp dviejų jėgų, kurių pusiausvyra tapo vis nepalankesnė jo išlikimui.
Praėjus vos penkiolika metų ir 1795 m., vykstant Trečiajam Abiejų Tautų Respublikos padalijimui, Petras Bironas perdavė savo teises Jekaterinai II. Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė nustojo egzistuoti, o jos teritorija buvo prijungta prie Rusijos imperijos ir tapo Kuršo gubernija.
Pats Petras Bironas į Baltijos kraštą kaip valdovas daugiau nebegrįžo. Už savo teisių atsisakymą jis gavo didelę kompensaciją ir paskutinius gyvenimo metus praleido valdose Silezijoje bei Bohemijoje. Žmogus, kurį traukė menas, kelionės ir prabangus gyvenimas, istorijoje liko pirmiausia kaip paskutinis Kuršo kunigaikštis.
Parengta pagal Lev Moiseev, „The Last Duke’s Silver Coin: Peter Biron and the 1780 Courland Thaler“, 2026.