Žymiausi pinigų klastotojai istorijoje (III dalis)

Neseniai rašėme apie pinigų klastotojus iki XX a. ir XX a. pirmosios pusės sukčius bei padirbinėtojus. Šiandien – apie tuos, kurie pinigų klastojimo „amatą“ tęsė XX ir XXI a.

Frenkas Viljamas Abigneilas – žmogus, kurį įkūnijo Leonardas Di Kaprijas

Frenkas Viljamas Abigneilas bene garsiausias XX a. sukčius, tapatybės vagis ir vertybinių popierių klastotojas. Jį, žinoma, labiausiai išgarsino 2002 m. Styveno Spilbergo (Stephen Spielberg) sukurtas filmas „Pagauk, jei gali“, kuriame Frenką įkūnijo pats Leonardas Di Kaprijas (Leonardo di Caprio). O Frenko gyvenimas tikrai vertas filmo. Jis gimė 1948 m. JAV ir jau būdamas penkiolikos metų įvykdė savo pirmą apgavystę. Ir ne prieš ką kitą, o prieš… savo tėvą! Tėvas buvo turtingas, bet šiaip sau pinigų nešvaistė. Jis įdarbibno savo sūnų, davė jam sunkvežimį ir kredito kortelę, skirtą benzinui įsigyti. Frenkas už ją įsigydavo įvairių automobilių detalių, o vėliau grąžindavo pasiimdamas grynuosius pinigus. Šitokiu būdu jis išsigrynino apie 3 500 JAV dolerių (šiandien tai būtų apie 30 000 JAV dol.).

Vėliau jis užsiėmė sukčiavimu bankuose: atidarinėdavo netikras sąskaitas svetimu vardu, padirbinėdavo čekius, už kuriuos išsigrynindavo pinigų, ant egzistuojančių čekių rašydavo savo sąskaitų numerius ir pan. Žinoma, šiuos nusikaltimus vykdydamas jis galėjo būti greitai atpažįstamas, todėl ne tik dažnai keitė savo tapatybę, bet ir gyvenamąją vietą.  Per savo „karjerą“ jis išgrynino padirbtų čekių visose Amerikos valstijose ir  26 pasaulio valstybėse. Išgrynintų čekių suma sudarė apie 2,5 mln. JAV dolerių!

Vykdydamas šią veiklą ir siekdamas tą daryti kuo įtikinamiau, jis padirbinėjo ne tik čekius, bet ir darbo pažymėjimus. Būdamas vos šešiolikos metų, jis pavogė piloto uniformą, padirbo pažymėjimą ir netrukdomas galėjo skraidyti nemokamai (apskaičiuota, kad per dvejus metus jis nuskrido daugiau nei 1,5 mln. kilometrų. Siekdamas išvengti teisėsaugos, jis dar „tapo“ daktaru ir teisininku.

1969 m., būdamas dvidešimt vienų metų, jis pagaliau buvo sulaikytas Prancūzijoje ir nuteistas ten kalėti, vėliau kalėjo Švedijoje ir galiausiai JAV. Jam net kelis kartus buvo pavykę pabėgti. 1974 m. jis išėjo į laisvę, išbandė įvairiais profesijas, bet galiausiai tapo bankų saugumo konsultantu, tuo užsiima iki šiol.

Įdomus faktas, kad jis suvaidino ir garsiajame filme „Pagauk, jei gali“. Čia jis atliko epizodinį prancūzo policininko vaidmenį.

Styvenas Džoris – produktyviausias D. Britanijos pinigų klastotojas

Styvenas Džoris gimė 1949 m. Haknio mieste, vėliau gyveno Šiaurės Londone. XX a. 8 dešimtmetyje jis pagarsėjo kaip kvepalų klastotojas. Slaptuose fabrikuose Londone jis gamino kvepalų buteliukus, etiketes ir pakuotes, papirkinėjo kvepalų gamintojus, kurie perduodavo jam kvepalų receptus. S. Džorio gauja 1985 m. netgi įrengė netikrų kvepalų fabriką Akapulke, Meksikoje – jame pagamino kvepalų už 300 mln. svarų sterlingų. Ši veikla buvo demaskuota ir S. Džoris buvo suimtas. Išėjęs į laisvę jau gamino nebe kvepalus, o pinigus. Nors pirmieji banknotai ir nebuvo labai sėkmingi (vandens ženkle karalienės portretas buvo su barzda), ši veikla jam buvo labai sėkminga. XX a. dešimtąjį dešimtmetį D. Britanija buvo tiesiog užtvindyta S. Džorio gaujos pagamintais 20 svarų banknotais. 1998 m. buvo sulaikytas vienas iš gaujos narių, o vėliau ir visa gauja su S. Džoriu priešakyje. Styvenas prisipažino pagaminęs 20 svarų banknotų už maždaug 50 mln. svarų  bet spėjama, kad jų buvo kur kas daugiau.

Didžiausia bėda ta, kad šie banknotai buvo tokios geros kokybės, jog jų neįmanoma buvo atskirti tikrinant su ultravioletinės šviesos detektoriumi. Dėl šios priežasties buvo net pakeistas 20 svarų banknoto dizainas! Kalėdamas Styvenas parašė knygą, kurioje papasakojo savo gyvenimo istoriją. Knyga D. Britanijoje buvo labai populiari.

Išėjęs į laisvę, jis netgi kūrė televizijos laidą, joje buvo pasakojama apie garsius D. Britanijos nusikaltimus. Mirė S. Džoris 2006 m.

Tomas Makanis – žmogus galėjęs supurtyti D. Britanijos ir Danijos ekonomikas

1950 m. Glazge, Škotijoje, gimęs Tomas Makanis, turėjęs pravardę „Hologramų Tamas“, buvo vienas talentingiausių pinigų klastotojų Europoje. Šį talentą jis įgijo dėl savo profesijos. Iki tapdamas nusikaltėliu Tomas Turėjo savo spausdinimo verslą ir žinojo dokumentų saugumo subtilybes. Praradęs du savo sūnus, vyras puolė į neviltį, pradėjo smarkiai gerti, vos neatsisveikino su gyvenimu. Būdamas nevilty, XX a. dešimtąjį dešimtmetį jis pasiūlė savo paslaugas Škotijos nusikaltėlių gaujoms, pradėjo graviruoti banknotų spausdinimo plokštes ir gaminti hologramas, kurios buvo nepriekaištingos kokybės. Pirmą kartą „Hologramų Tamas“ su bendrininku buvo sulaikyti 1998 m. Tada į apyvartą jau buvo išleista daugiau nei 1,5 mln. padirbtų svarų sterlingų, kurie po D. Britaniją paplito dar 1996 m., kai čia vyko Europos futbolo čempionatas. Sulaikymo metu rasta ne tik škotiškų svarų, bet ir daniškų kronų, padirbtų dokumentų. Teismo metu buvo netgi iškelta mintis, kad jei šie pinigai būtų išleisti į apyvartą, tai būtų pakirtę ir D. Britanijos ir Danijos ekonomikas. Ir nors teismas jį nuteisė dešimt metų kalėjimo, sulaikymas ilgai netruko, Tomas buvo paleistas. Juokingiausia tai, kad to priežastis buvo spausdinimo klaida kratos orderyje. Advokatai įrodė, kad Tomas negalėjo būti sulaikytas. Vis dėlto T. Makanis savo veiklos nenutraukė, o antrą kartą sulaikytas buvo tik 2007 m. Šį kartą sulaikytas jis buvo tiesiog prie spausdinimo preso, kuriame buvo apie 500 000 svarų vertės banknotų. Buvo aptikta dar keli milijonai banknotų, padirbtų dokumentų.

Tyrimo metu paaiškėjo, kad į apyvartą buvo išleista daugiau nei pusė milijono. Įdomu tai, kad pelną iš to gavo tik nusikaltėlių gauja, bet ne pats T. Makanis. Iš jo konfiskuotas tik senas BMW automobilis, o jo butas jau ir taip buvo užstatytas bankui. Vis dėlto tai nepadėjo, Tomas buvo nuteistas šešeriems metams kalėti. Mirė jis 2013 m. Ironiška tai, kad jo mirties priežastis ir buvo jo veikla. Mirė T. Makanis nuo plaučių vėžio, kurį sukėlė spausdinimo metu į plaučius patekę dažai ir dūmai.

Albertas Taltonas – žmogus, suklastojęs 7 mln. JAV dolerių pausdintuvu

Albertas Taltonas pagarsėjo dėl to, kad pagamino padirbtų banknotų, kurių vertė siekė apie 7 mln. JAV dolerių, o tam jam užteko priemonių, nusipirktų kanceliarinių prekių parduotuvėje. Gimė jis 1964 m. Pietų Kalifornijoje. Nors ir studijavo Kalifornijos universitete, didžioji jo gyvenimo dalis buvo susijusi su nusikalstamu pasauliu. 2001 m. nuteistas penkeriems metams kalėti už sukčiavimą. 2004 m. išėjo iš kalėjimo ir įsidarbino autoservise.

Vieną dieną jo viršininkas parodė jam padirbtą 50 dolerių kupiūrą. Albertas apžiūrėjo banknotą ir pasakė: „Aš galėčiau padaryti geriau“. Taip prasidėjo jo, kaip pinigų klastotojo, karjera. Tiesa, jis neturėjo nei grafiko įgūdžių, nei tam skirtų priemonių, tuo metu jis neturėjo net kompiuterio. Įsigijęs kompiuterį ir paprastą` spausdintuvą – kopijuoklį Albertas pradėjo eksperimentuoti. Naudodamasis vaizdo koregavimo programėle, tobulino banknotų dizainą. Didžiausia bėda buvo ta, kad paprastas popierius padirbtiems banknotams netiko. Rašiklis, skirtas klastotėms atskirti, ant tikro banknoto rašė geltona spalva, o ant padirbtų – ruda. A. Taltonas ieškojo tinkamo popieriaus labai ilgai, buvo jau beveik bemetąs šį darbą, kol vieną kartą, būdamas tualete, parašė rašikliu ant tualetinio popieriaus jis nusidažė eltona spalva! Albertas išsiaiškino, kad banknotams spausdinti tinka ne tik tualetinis, bet ir įprastas laikraščių popierius, kuris labiau primena tikrą banknotą ir yra pigus. A. Taltonas spausdino dvi puses atskirai, o tada jas suklijuodavo įterpdamas į vidų apsauginę juostelę ir vandens ženklo imitaciją. Įdomiausia, kad A. Taltonas teigė net nesiekęs iš jų pasipelnyti, tiesiog bandė ir žiūrėjo, kas iš to išeis. Pagaminęs neblogos kokybės banknotus, jis parodė su nusikaltėlių pasauliu susijusiam draugui, šis parodė dar kažkam ir padirbtų banknotų pradėjo daugėti. Pirmieji jie pastebėti jau 2005 m., o 2007 m. apyvartoje jų cirkuliavo apie pusę milijono.

Slaptosios tarnybos niekaip negalėjo nustatyti šių banknotų kilmės, nes visi bandžiusieji atsiskaityti šiais banknotais teigė, kad nežino, jog jie yra padirbti, o iš kur jų gavo neatsimena. 2007 m. A. Taltonas gavo užsakymą pagaminti pusės milijono vertės banknotų, jis juos gamino savo bute, naudodamasis dviem kompiuteriais, devyniais spausdintuvais ir krūva laikraštinio popieriaus. Kas savaitę jam reikėjo vykti į kanceliarinių prekių parduotuvę pirkti spausdintuvo kasečių. Iki 2009 m. A. Taltonas ir trys jo bendrininkai į apyvartą išleido beveik 7 mln. padirbtų JAV Tais metais jie ir buvo areštuoti. Slaptosios tarnybos atsekė Taltono namus, prie jų šiukšliadėžėje radę padirbtų pinigų likučių, spausdintuvo kasečių ir net užrašytą vardą Albertas Taltonas, jie greitai suėmė įtariamuosius. Tuo metu jų banknotai jau cirkuliavo visose valstijose ir devyniose pasaulio šalyse. Albertas Taltonas nuteistas kalėti devynerius metus.

Veslis Vėberis – klastotojas, dėl kurio buvo pakeistas 100 Kanados dolerių banknotas

Kanadietis, gimęs 1974 m., iki šiandien garsėja kaip žmogus, tobuliausiai padirbęs kanadietiškus pinigus. Banknotus padirbinėti jis pradėjo dar būdamas trylikos. Vėliau, būdamas paauglys, jis gamino netikrus čekius savo draugams, o būdamas aštuoniolikos metų sulaikytas už kompiuterinės technikos vagystę. Išėjęs iš kalėjimo studijavo Vindsoro universitete mechaninę inžineriją. Vis dėlto mokslai jo nepakeitė. V. Vėberis visada mėgo gerą gyvenimą ir lengvus pinigus, o lengviausia tuos pinigus atsispausdinti pačiam. Jis tai ir darė, vis labiau ir labiau tobulindamas technologiją. Iš pradžių bandęs spausdinti paprastu spausdintuvu, vėliau išdidinęs banknoto vaizdą tūkstančius kartų, pradėjo tobulinti ir padirbinėti net smulkiausias banknoto detales. Jis pirko specialų popierių, fluorescensinius dažus, specialias medžiagas. Vien tam jis užtruko gerus metus. Įsigijo ir moderniausių spausdintuvų. Galiausiai kopijos gavosi beveik tobulos. Iš pradžių pagamino maždaug 50 000 Kanados dolerių vertės banknotų dolerių, o vėliau jų spausdino vis daugiau. Su draugais pirkdavo brangius daiktus už padirbtus pinigus, vėliau juos grąžindavo, prekybos vietose atsiimdami tikrus banknotus. Tokiu būdu pinigai buvo „išplaunami“. 1997 m. jis buvo trims mėnesiams nuteistas už pinigų klastojimą, bet išėjęs į laisvę veiklos nenutraukė. Kiek iš viso pinigų buvo paleista į apyvartą, nėra žinoma. Tik, kaip pasakojo pats V. Vėberis, pinigų jis su draugais jau neturėjo kur dėti, pirko brangiausius daiktus, o grynuosius pinigus laikė tiesiog šaldytuve. Įdomu, kad jie netgi buvo pradėję derybas su atstovais iš Irako, kur Sadamas Huseinas buvo suinteresuotas padirbtų pinigų platinimu į Vakarus. Nors šis sandėris nepavyko, banknotus platinti sekėsi puikiai. Galiausiai pasiekta tokia situacija, kad įmonės netgi draudė savo darbuotojams priimti 100 Kanados dolerių kupiūras, nes jos buvo padirbinėjamos dažniausiai. Įdomu, kad ir Kanados bankas pakeitė 100 Kanados dolerių banknoto dizainą būtent dėl dažno padirbinėjimo.

O nuo 2011 m. Kanados dolerių banknotai gaminami iš polimero, taip jie dar labiau apsaugoti nuo padirbinėjimo. 2001 m. V. Vėberis su sėbrais galiausiai buvo suimtas ir nuteistas trylika mėnesių kalėjimo. Bet kalėjimas ir vėl jo nepakeitė. Čia jis išmoko žaisti akcijų biržoje, išėjęs įkūrė įmonę, užsiimančią finansinėmis machinacijomis. Dėl šios įmonės veiklos V. Vėberis buvo baudžiamas ne kartą, galiausiai jam iškelta baudžiamoji byla, o šiais metais jis nuteistas penkiolika metų kalėti.

Frankas Burasa – suklastojęs ketvirtį milijardo atsipirko šešiomis savaitėmis kalėjime

Kanadietis Frankas Burasa kol kas yra oficialiai daugiausia dolerių suklastojęs žmogus Amerikos istorijoje – jo teigimu, iš viso buvo pagaminęs 250 mln. vertės padirbtų JAV dolerių banknotų. 2012 m. jis buvo sulaikytas. Tai ir buvo vieni kokybiškiausių padirbtų JAV dolerių storijoje. F. Burasa nusikaltimais pradėjo užsiimti dar būdamas dvylikos metų, tada jis vogė ir pardavinėjo brangius drabužius. Išmestas iš mokyklos pradėjo dirbti mechaniku, vėliau net įkūrė savo bendrovę, gaminusią automobilių dalis, bet galiausiai suprato, kad legalus darbas jam per sunkus ir kainuoja per daug nervų. Už savo santaupas jis nusipirko marihuanos ir pradėjo ją platinti.

2006 m. nuteistas už narkotikų platinimą, o 2008 m. išėjęs iš kalėjimo suprato, kad lengviausias kelias pinigus ne užsidirbti, o juos gaminti. Nusprendė gaminti ne Kanados, o JAV dolerius, nes juos padirbinėjo visi. Pusantrų metų jis tobulino padirbinėjimo techniką, o į banknotų gamybą investavo daug, pirko spausdinimo įrangą. Didžiausias vargas buvo su specialiu popieriumi, kurio gamybą užsakė Vokietijos įmonėje, kurią netgi įkalbėjo atspausdinti specialią juostelę ir vandens ženklą, skirtą 20 JAV dolerių banknotams. Šį nominalą jis pasirinko tikėdamasis, kad į mažesnę kupiūrą žmonės mažiau kreipia dėmesį. Be to, šio banknoto dizainas tuo metu buvo vienas seniausių ir mažiausiai apsaugotų. Įsigijęs popierių, jis pats užbaigė dolerių gamybos procesą. Įdomu tai, kad jo gyvenimo draugė, kuri buvo sąžininga Kanados pilietė, net neįtarė kuo užsiima jos vaikinas, kuris banknotų padirbinėti eidavo kaip į darbą. Pagaminęs banknotus, Frankas juos pradavinėjo nusikaltėlių gaujoms, kurios iš pradžių pirko nedidelius banknotų kiekius, o vėliau, įsitikinę, kad šie banknotai ypač geros kokybės, užsakė jų vis daugiau. Frankas juos platino už maždaug 30 proc. nominaliosios vertės.

Jei būtų pavykę išplatinti viską, jis būtų užsidirbęs apie 80 mln. JAV dolerių. Vis dėlto 2012 m. jis sudarė sandorį su nauja gauja, į kurią buvo infiltruotas Kanados pareigūnas. Padirbinėtojas buvo demaskuotas ir suimtas. Kratos metu policija rado beveik milijono vertės padirbtų JAV dolerių. Prokurorai siekė jį nuteisti keliasdešimčiai metų, vis dėl to jis prisipažino turintis dar 200 mln. vertės padirbtų JAV dolerių ir juos atidavė policijai, teisme tai buvo pripažinta kaip lengvinanti aplinkybė. F. Burasa nuteistas tik už jo namuose aptiktų narkotikų laikymą 1 000 JAV dolerių bauda ir šešių savaičių areštu! Nors kalėjime praleistas laikas buvo trumpas, tačiau Frankas po jo pasikeitė. Išėjęs į laisvę jis nebeužsiėmė nusikalstama veikla, iki dabar jis konsultuoja bendroves ir bankus dėl pinigų klastojimo.