Prieš daugiau nei du šimtus metų, 1794 m., Lietuvos teritorijoje pradėjo cirkuliuoti pirmieji popieriniai pinigai. Jie išleisti tuometinėje Abiejų Tautų Respublikoje (ATR) ir buvo pirmieji popieriniai pinigai šios valstybės istorijoje. Kodėl jie buvo išleisti? Kokia šių pinigų istorija?
Trumpa popierinių pinigų istorija pasaulyje
Popierius išrastas Kinijoje daugiau nei prieš tūkstantį metų, čia kilo ir idėja atspausdinti pirmuosius popierinius pinigus, kurie turėjo pakeisti dideliems mokėjimas skirtus stambius metalinių monetų ryšulius. Apie pirmuosius popierinius pinigus žinoma jau nuo VII–VIII a., bet tikrieji, valstybiniu mastu išleisti pinigai buvo XI a. Songų dinastijos valdymo metu išleisti pinigai. Jie jau turėjo ir įvairių apsaugos priemonių, buvo populiarūs tarp gyventojų, veikė ir specialios institucijos (bankų prototipai), kuriose juos buvo galima iškeisti į metalines monetas, atlikti ir kitus veiksmus.
Nors Europos keliautojai, piligrimai ir susidūrė su kiniškais popieriniais pinigais, Europos lyderiai į juos ilgą laiką žiūrėjo skeptiškai. Popierius buvo naudojamas tik skolų raštams rašyti, bet ne kaip pinigų pakaitalas. Viskas pasikeitė XVII a., pradėjus trūkti aukso, kai Anglijoje vietoj bankuose saugomų brangiųjų metalų jų savininkams bankininkai pradėjo išduoti popierinius raštelius, kvitus. Pirmą kartą popierius buvo padengtas brangiaisiais metalais ir šiuos kvitus galima laikyti pirmaisiais banknotaiis. Švedija buvo pirmoji, kuri valstybės lygiu išleido banknotus. 1661 m. įsteigtas Stokholmo bankas (pirmasis pasaulyje centrinis bankas, Švedijos banko pirmtakas) pradėjo leisti banknotus, kurie turėjo pakeisti tuo metu cirkuliavusias didžiules varines plokštes – vario notas.
Netrukus popierinius banknotus išleido Anglijos bankas, tokio tipo pinigai pradėjo populiarėti Europoje ir pasaulyje, jie keitėsi, tapo vis modernesni, juose atsirado vis daugiau skirtingų apsaugos priemonių. Praėjus šiek tiek daugiau nei šimtmečiui nuo pirmųjų banknotų Europoje, pirmieji popieriniai pinigai išleisti ir Abiejų Tautų Respublikoje. Tiesa, išleisti jie gana liūdnomis aplinkybėmis.
Kosčiuškos sukilimas
XVIII a. antroje pusėje prasidėjo vienos didžiausių Europoje valstybių – Abiejų Tautų Respublikos, sudarytos iš Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, žlugimas, kuris galutinai įvyko pačioje XVIII a. pabaigoje. Valstybę pasidalijo Rusijos, Prūsijos ir Austrijos imperijos. Įvyko trys padalijimai: 1772 m., 1793 m. ir paskutinis 1795 m., po kurio valstybės nebeliko.
Dėl sudėtingų politinių aplinkybių šiems padalijimams beveik nesipriešinta, nors pastangų būta. Turbūt ryškiausias pasipriešinimo pavyzdys – po antrojo padalijimo 1794 m. įvykęs T. Kosčiuškos sukilimas (pavadintas iniciatoriaus Tado Kosčiuškos vardu). Sukilo opozicija ir karininkai, su pulkais atsisakę prisijungti prie Prūsijos ir Rusijos kariuomenių. Sukilimas prasidėjo kovo mėn. ir greitai išplito visoje ATR, Lenkijos ir Lietuvos teritorijoje. Nors sukilėlių buvo keliasdešimt tūkstančių ir jiems iš pradžių pavyko pasiekti reikšmingų pergalių, Rusijos ir jos sąjungininkų armija buvo gerokai didesnė, sukilimas iki lapkričio mėn. buvo numalšintas. O reikšmingas jis buvo dar ir tuo, kad jo metu ATR buvo atspausdinti pirmieji popieriniai pinigai.
Pirmieji popieriniai pinigai ATR
Popierinių pinigų išleidimas yra tiesiogiai susijęs su centrinio banko įsteigimu, o apie tokio banko įsteigimą buvo diskutuojama jau nuo XVIII a. vidurio, mat, tuo metu centriniai bankai jau veikė kone visose Europos valstybėse, ATR išgyveno ne pačius geriausius laikus, pinigų rinkoje trūko. Vis dėlto šis sumanymas dėl įvairių politinių ir ekonominių priežasčių įgyvendintas nebuvo. 1774 m. buvo pristatyti ir galimų popierinių pinigų projektai, bet Seimas juos atmetė. Vėliau nei banko, nei banknotų projektai (nors ir buvo remiami karaliaus) priimti nebuvo. Ko gero, paskutinis valstybinis bandymas įsteigti centrinį banką įvyko 1790 m., kai bankininkas ir pirklys iš Varšuvos Andrius Kapostas pateikė nacionalinio banko ir banknotų projektus. Šie projektai taip pat buvo atmesti.
Centrinio banko ir popierinių pinigų idėja buvo įgyvendinta tik 1794 m., įsibėgėjus T. Kosčiuškos sukilimui, tada metalo ir pinigų trūkumas buvo labai juntamas. Problemoms spręsti sukurta speciali komisija, kuri rūpinosi paskolų gavimu ir mokesčių rinkimu, o Tautinė aukščiausioji taryba (vyriausybė) 1794 m. birželio 8 d. įsteigė Iždo bilietų direkciją, pirmąją instituciją, atsakingą už pinigų leidimą. Ji turėjo rūpintis ir popierinių pinigų leidimu. Buvo nuspręsta, kad bus išleisti iždo bilietai, kurių vertė sudarys iki 70 milijonų zlotų. Iš karto priimtas ir pinigų padirbinėjimo įstatymas, kuris už padirbinėjimą numatė griežčiausią bausmę – mirties bausmę – ir turto konfiskavimą.
Pirmieji popieriniai iždo bilietai pradėjo cirkuliuoti 1794 m. rugpjūčio 16 d., kai Varšuva buvo apsupta Rusijos dalinių. Šių pinigų vertė buvo lygi cirkuliavusių monetų vertei, tačiau iš tikrųjų vertė priklausė nuo karo veiksmų ir negalėjo išlikti stabili ir didelė. Todėl vietinių gyventojų šie pinigai nebuvo mėgstami, jie ir iki tol nepasitikėjo popieriniais pinigais. Vis dėlto šiek tiek vėliau buvo išleisti ir smulkesnių nominalų banknotai, kurių vertė atitiko 5 ir 10 varinių grošų bei 1 zloto vertę. Paskutine laida išleisti ir 4 zlotų iždo bilietai.
Popieriniai iždo bilietai cirkuliavo nuo 1794 m. rugpjūčio 16 d. iki lapkričio 6 d. Kai sukilimas buvo numalšintas, iždo bilietų naudojimas buvo uždraustas ir cirkuliacija nutrūko. Iš viso buvo išleista iždo bilietų už mažiausiai 10 mln. zlotų. Iš jų gyventojų rankose liko apie 8 mln.
XIX a. Lietuva jau buvo inkorporuota į Rusijos imperiją, čia pradėjo cirkuliuoti rusiški banknotai. Ilgainiui popieriniai pinigai tapo įprasti ir naudojami kasdien.
Iždo bilietų dizainas
.jpg)
Buvo numatyti septynių nominalų iždo bilietai (5, 10, 25, 50, 100, 500 ir 1 000 zlotų). Sukurti pagal dailininko Karolio Mykolo Grelio (Karol Michał Gröll, 1770–1852) projektus, spausdinti Petro Diufuro (Piotr Dufour) ir Karolio Mykolo Grelio dirbtuvėse bei Jono Abraomo Vilingo (Jan Abraham Willing) spaustuvėje. Pinigų dizainas ir dydis buvo vienodas, skyrėsi tik nominalas, spalva ir popierius. Ant visų pavaizduoti laisvės simboliai, susiję su laisve ir Didžiąja Prancūzijos Revoliucija: frygų kepurė, sankiulotų ginkluotė, sugriautas kalėjimas, absoliutizmo grandinės, tautos griaustinis ir laisvės sparnai. Virš šios simbolinės grupės – ATR simboliai: kairėje – erelis, dešinėje – vytis. Ant visų pinigų galima matyti ir sukilimo rezoliucijos tekstą.
Nominalai užrašyti skaičiais ir žodžiais, atspaustos dvi raidės B ir S (pirmosios žodžių lenk. biliet skorbowy, iždo bilietas, raidės), taip pat Iždo bilietų direkcijos antspaudas, parašai, banknoto numeris. Pinigai turėjo ir vandens ženklus – vertikalias ir skersas linijas.
Vėliau išleistų smulkesnio nominalo (5, 10 grošų bei 1 ir 4 zlotų) iždo bilietų dizainas skyrėsi. Jis buvo kur kas paprastesnis – lotyniškai ir romėniškai užrašyti nominalai, išleidimo data, erelis su vyčiu. Tiesa, šie pinigai jau buvo dvipusiai, antroje pusėje buvo užrašyta pavardė F. Malinowski. Filipas Malinovskis buvo vienas iš direkcijos direktorių. Vandens ženklas – nominalo užrašas romėniškais skaitmenimis.
