Pinigų klastojimas buvo paplitęs visuose kraštuose, taip pat ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Jis ypač sustiprėdavo karų ir ekonominių sunkmečių laikotarpiais. Štai Jono Kazimiero laikais (1648-1668) pinigų padirbinėtojai veikė ne tik šalies viduje, bet ir užsienyje. Monetų klastojimo centru tapo Sučavos vietovė Moldovos kunigaikštystėje (dab. Rumunija). Didžiulį pinigų padirbinėjimo mastą parodo ir dažnai randami šilingų lobiai, kuriuose padirbtų monetų kiekis sudaro ženklią lobių dalį. Pinigų klastotojų laukdavo griežtos bausmės.
Pagal 1588 Lietuvos Statutą pinigų ir tauriojo metalo klastotojai buvo baudžiami ,,gyvus sudeginant be pasigailėjimo“. Kituose kraštuose taip pat buvo taikomos panašios bausmės. Numizmatas E. Ivanauskas mini lietuvį Andreiką, kuris 1494 m. Polocke pagamino klastotų Rygos monetų ir platino jas Revelyje. Sučiuptas jis buvo išvirtas. Už tokią nusikalstamą veiklą nebuvo nuolaidžiaujama net Lietuvos didikams. 1580 m. už pinigų padirbinėjimą mirties bausme buvo nubaustas Grigalius Astikas. Nuosprendis buvo įvykdytas Rotušės aikštėje, visai netoli jo paties rūmų Vokiečių gatvėje, kuriuose gyveno.
