Jau pasakojome apie baltų ir Europos dievus, atsakingus už turtus, pinigus ir prekybą. Bet tokių dievų būta ne tik Europoje. Praktiškai kiekvienoje senojoje politeistinėje religijoje visada buvo dievų, atsakingų už turtus ir pinigus. Papasakosime Jums apie septynis iš jų.
Daoizmo religijoje, vyraujančioje Kinijoje, garbinamas dievas Cai Šenis. Jo vardas taip ir verčiamas – „turto dievas“. Tikima, kad jis apdovanoja turtais juo tikinčius žmones. Švenčiant kinų naujuosius metus, kurių šventimas trunka dvi savaites, šio dievo šventykloje yra deginami smilkalai, tikint, kad tai atneš laimę ir turtus, o žmonės vieni kitiems linki, „kad kiti nauji metai būtų turtingi“. Kinijoje svarbu yra net tai, kokia kryptimi šio dievo statulėlė įnešama į namus (pvz., jei jis žiūri į pietryčius, jis tampa dievu, atsakingu už azartinius lošimus, jei į šiaurės rytus – už auksą ir t. t.) ir kuriuo laiku. Įdomu, kad šis dievas yra padalytas į du. Tai nutiko tais laikais, kai kinų tarnautojai buvo padalyti į dvi dalis: civilinius ir karinius. Todėl vaizduojamas jis dvejopai – arba kaip aukštą postą užimantis žmogus, arba apsivilkęs karininko drabužiais, kartais jojantis ant tigro. Dažnai kinų namuose galima aptikti abu šio dievo atvaizdus, nes tikima, kad tai atneš dvejopą laimę. Su šia dievybe siejama daug atributų: drakonas su monetomis, vaza su brangenybėmis, monetų medis, sidabras ir t. t.
.jpg)
Induizmo religijoje garbinama tūkstančiai dievybių, ir, žinoma, nešančių turtus ir laimę yra, ko gero, ne viena. Galbūt pati žinomiausia yra deivė Lakšmė – dieviškosios išminties, žemiškojo klestėjimo, laimės, darnos ir gausos deivė. Žodis lakṣmī minimas „Rigvedoje“, seniausiame indų literatūros kūrinyje, ir reiškia „laimės ženklas“. Vėliau šis žodis tapo bendriniu ir ėmė reikšti laimę, sėkmę, gerą klotį, grožį. Lakšmė indų ikonografijoje vaizduojama kaip jauna keturrankė ar dvirankė auksaodė moteris raudonu sariu, pasidabinusi papuošalais. Iš Lakšmės delnų byra aukso monetos. Jos jojamasis gyvūnas – balta pelėda. Lakšmei meldžiamasi prašant gerovės šeimai, draugams, vaikams, taip pat santuokinės palaimos, sveikatos ir turto.
Induizmo religijoje garbinama tūkstančiai dievybių, ir, žinoma, nešančių
Dar viena induizmo dievybė, globojanti turtus, yra dievas Kubera. Tai turtų dievas. Brahma, apdovanodamas Kuberą, kuris iš pradžių buvo žmogus, už dievobaimingumą ir pasišventimą, prilygino jį dievams ir paskyrė paslėptų žemėje lobių sargu ir šiaurės saugotoju, taip pat padovanojo jam skraidantį vežimą. Šis dievas dažnai vaizduojamas su pinigų maišu rankose.
Japonijoje, kur vyrauja šintoizmas, dievų taip pat gausu. Nemažai jų atkeliavo iš kitų šalių – Indijos, Kinijos. Štai viena grupė „svetimšalių“ dievų yra vadinama septyniais laimės dievais. Jie visi pradėjo egzistuoti kaip beasmeniai dievai, bet laikui bėgant suartėjo su tam tikromis profesijomis ir Japonijos menu. Be to, skaičius septyni Japonijoje yra geros lemties simbolis. Jie buvo išpopuliarinti ūkininkų, pirklių, amatininkų ir žvejų. Todėl šie dievai buvo atsakingi už labiau praktinius dalykus, kaip antai ryžius, žuvį, pinigus, o ne auksą ir brangakmenius ir kitus lobius. Dievai turi skirtingas funkcijas: saugo vaikus, globoja senatvę, suteikia laimę, sėkmę, saugo pasėlius ir t. t. Iš jų galima būtų išskirti dievą Daikokuten. Tai prekybos ir klestėjimo dievas. Jis suteikia sėkmę, globoja turtą ir namus. Jis turi ir kitų savybių, kurios buvo priskirtos jam kaip virėjų, ūkininkų, bankininkų ir javų globėjui. Su juo netgi susijęs įdomus paprotys, vadinamas „likimo vagyste“, pagal kurį reikia niekam nematant pavogti šio dievo atvaizdą (figūrėlę ar paveikslėlį) ir jus lydės sėkmė. Šis dievas vaizduojamas besišypsantis, mažomis kojomis, su kepure ant galvos. Paprastai jis vaizduojamas su maišu, pilnu gėrybių, stovintis ant dviejų ryšulių ryžių. Įdomu, kad jo atvaizdas puikavosi ant pirmųjų japoniškų banknotų. Jis buvo pavaizduotas ant 1 jenos banknoto, pradėto leisti dar 1885 m. (leistas iki 1958 m.).
Actekų mitologijoje galima išskirti dievą Jakatekutlį. Jo vardas reiškė „vedantis“ arba „einantis į priekį“. Jis globojo keleivius ir prekiautojus. Jo simbolis – lazdelių ryšulys. Prekiautojai, keliaudami iš kaimo į kaimą, netgi turėjo paprotį, saugojusį nuo nelaimių. Savo prekes jie apšlakstydavo krauju iš ausų.
Andų tautelės senovėje garbino klestėjimo ir pertekliaus dievą Ekeko, kurio vardas reiškė „klestėjimo dievas“. Gilioje senovėje šis dievas galėjo turėti zoomorfinę, antropomorfinę ar tiesiog abstrakčią išvaizdą, bet vėliau jo vaizdavimas keitėsi ir jis įgavo ryškius žmogiškus bruožus. Šiandien jis taip pat prisimenamas ir kažkuria prasme dar garbinamas Pietų Amerikoje. Išvaizda jis primena mažą ūsuotą vyruką, apsirengusį tradiciniais Andų kalnų gyventojo drabužiais (dažniausiai ponču), apsikrovusį gausybe prekių: maišais su turtais, maistu, grūdais, banknotais ir t. t. Jo figūrėlės statomos namuose, taip siekiant pritraukti turtus į namus. Jam teikiamos ir nedidelės aukos, prie statulėlės deginami pinigai arba, turbūt dėl to, kad norima sutaupyti, tiesiog pridegama ir į plačią figūrėlės burną įstatoma cigaretė. La Pase (Bolivijoje) kasmet sausio mėnesį švenčiamas festivalis, per kurį prisimenama ir ši dievybė.
Afrikoje, Amerikos žemynuose, Karibų salelėse praktikuojamos ifos ir jorubos religijos (abi kilusios iš Afrikos). Čia taip pat garbinama ne viena dievybė, kaip antai deivė Ošun. Ji yra meilės ir vandens telkinių deivė, Osun upės (Nigerijoje) dievybė, todėl aukos jai paliekamos prie vandens telkinių. Ji globoja ir vaisingumą, prabangą bei turtus. Brazilijoje ji taip pat garbinama, o vienas iš jos simbolių – apvali vėduoklė, vadinama abebe, gaminama iš vario arba aukso. Čia ji garbinama ir kaip meilės deivė, padedanti atrasti antrąją pusę, susituokti, ir kaip vandenų deivė, bet ji atsakinga ir už pinigus, todėl dažnai vadinama „aukso ponia“.
