BDAR

Slapukų naudojimo taisyklės

Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (ang. cookies). Savo sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.

Susipažinkite su slapukų naudojimo taisyklėmis


Keisčiausi mokesčiai žmonijos istorijoje

Spausdinti
2019-10-11

Džanis Rodaris savo „Čipolino nuotykiuose“ aprašo, kaip valdininkai daržovių šalyje buvo prisigalvoję neįtikėtinų mokesčių. Gyventojai turėjo mokėti ne tik už orą, kuriuo kvėpavo, bet ir už iš dangaus krintančius kritulius: šimtą lirų už paprastą lietų, du šimtus – už liūtį su perkūnija ir žaibais, tris šimtus – už sniegą ir keturis šimtus – už ledus. Žinoma, šių mokesčių realybėje nebuvo, o jei jie būtų įvesti šiandien, ko gero, nei viena pasaulio vyriausybė neišsilaikytų nė dienos. Už orą realybėje mokėti nereikėjo, bet žmonijos istorijoje buvo mokesčių, kurių paskirtis šiandien atrodytų mažų mažiausiai keista ir neteisinga.

Štai 10 keisčiausių mokesčių žmonijos istorijoje.

 

Mokestis už kepimo aliejų

 

Mokestis buvo taikomas senovės Egipte. Kepimo aliejus – brangi ir reta prekė, todėl buvo apmokestinta. Mokesčių rinkėjai turėjo ne tik surinkti mokesčius, bet ir stebėti, kad vietiniai gyventojai nenaudotų aliejaus, likusio nuo maisto produktų gamybos.

 

Mokestis už šlapinimąsi 

 

Pecunia non olet – pinigai nekvepia. Šį posakį vartojame ir šiandien, o atėjęs jis iš Romos imperijos. I a. po Kr. Romos imperatorius Neronas įvedė mokestį už šlapinimąsi viešose tam skirtose Romos miesto vietose. Tai iš esmės buvo pirmasis žmonijos istorijoje mokestis už viešuosius tualetus. Įdomu, kad tais laikais šlapimas buvo labai vertinamas, jį parduodavo kailiadirbiams, odadirbiams, audinių dažytojams ir skalbėjams. Šioms profesijoms šlapimas buvo labai reikalingas, mat buvo skirtas medžiagoms apdirbti. Šis mokestis buvo panaikintas, ir vėl įvestas 70 m. po Kr., kai imperatoriumi tapo Vespasianas. Pasakojama, kad jo sūnus Titas pasišlykštėjo šituo mokesčiu, kaip nešvariu ir smirdančiu. Tada tėvas jam prikišo prie nosies auksinę monetą ir paklausė, ar moneta smirda. Kai sūnus atsakė neigiamai, Vespasianas ir ištarė garsiąją frazę „Pinigai nekvepia“, ji vartojama iki mūsų dienų.

 

Laisvės mokestis

 

Ar sutiktumėte mokėti už tai, kad būtume laisvi? Kažkuria prasme tą darome ir dabar, bet tai, žinoma, yra netiesiogiai su laisve susiję mokesčiai, o štai Romos imperijoje santvarka nebuvo laisva. Vyravo vergovė. Vergvaldžiai turėjo mokėti mokesčius pirkdami ir parduodami vergus, jų savininkai mokėjo mokesčius už turimus vergus, o patys vergai turėjo mokėti laisvės mokestį, kai tapdavo laisvi. Tai buvo savotiška išpirka valstybei. Toks mokestis galėjo siekti 10 papildomų procentų.

 

Danų mokestis 

 

Šis mokestis įdomus tuo, kad jis buvo mokamas ne valstybei ar valdovui, o šalies užpuolikams ir okupantams. Mokesčiai buvo renkami Anglijoje ir Prancūzijoje, o skirti jie buvo sumokėti tuo metu žemes puldinėjusiems vikingams iš Danijos ir Norvegijos. Pinigai buvo mokami kaip savotiška išpirka, siekiant, kad vikingai mažiau siaubtų žemių, o labiau džiaugtųsi pinigais. Žinoma, vikingai tuo naudojosi ir kas keletą metų atvykdavo šio mokesčio pasiimti. XII a. šis mokestis pavadintas danų pinigais (Danegeld). Panašios išpirkos tuo metu buvo mokamos ir Rusijoje.

 

Druskos mokestis 

 

Dabar druskos gali nusipirkti kiekvienas ir daug, jos išgaunama daug, todėl ji labai pigi. O štai viduramžiais ir vėliau tai buvo prabangos prekė. Jai netgi buvo taikomi mokesčiai. Ypatingą formą šis mokestis turėjo Prancūzijoje. Prancūzija kontroliavo druskos gavybos vietas ir jai priklausė druskos šalyje monopolis. Čia buvo ir specialus mokestis, vadinamas gabelle (it. pareiga). Kiekvienas Prancūzijos gyventojas, vyresnis nei 8 m. amžiaus, turėjo pirkti tam tikrą kiekį druskos už fiksuotą kainą. Per metus kiekvienas žmogus nusipirkdavo apie 7 kg druskos už gana didelę kainą. Žinoma, žmonės tokia tvarka buvo nepatenkinti, nes druskos tais laikais reikėjo daug, ne tik sriubai sūdyti, bet ir produktams konservuoti, vyno, sūrio gamybai ir pan. Druska buvo dažnai gabenama kaip kontrabanda. Per Prancūzijos revoliuciją XVIII a. pab. šis mokestis panaikintas, bet XIX a. pr., valdant Napoleonui, vėl sugrąžintas ir gyvavo net iki 1946 m. Druskos mokestis buvo taikytas ir D. Britanijoje, ypač šių mokesčių našta buvo jaučiama britų kolonijose. Nuo pat XVIII a., kai Indija dar priklausė Britų imperijai, britai buvo smarkiai apmokestinę druską. Žmonėms netgi buvo uždrausta patiems gamintis druską siekiant išvengti mokesčio. XX a. 4 deš. M. Gandis suorganizavo simbolinį keliasdešimties žmonių žygį link jūros, kur jis, demonstratyviai pažeisdamas Britų įstatymus, iš smėlio išsikasė gabalą druskos. Vėliau visoje Indijoje prasidėjo masiniai protestai ir druskos gamyba nemokant mokesčių.

 

Kortų mokestis

 

Šiandien azartiniai lošimai yra apmokestinami, bet ne pačios kortos. O štai XVI a. Anglijoje nuspręsta, kad tauta per daug mėgaujasi šiais šventvagiškais kortų žaidimais, ir šis užsiėmimas buvo apmokestintas. Tik apmokestinti ne žaidėjai, o kortų gamintojai. Mokesčiai buvo tokie dideli, kad kortų net neapsimokėjo gaminti. Vis dėlto, jei mokestis buvo sumokamas, ant gamintojų kortų piko tūzo buvo uždedamas specialus ženklas. Žinoma, šį įstatymą stengtasi apeiti. Kortos buvo padirbinėjamos arba net leidžiamos be pikų tūzo, taip stengtasi apeiti įstatymą (tiesa, dažniausiai nesėkmingai). Įdomu, kad viena ar kita forma šis mokestis Anglijoje išliko iki 1960 m.

 

Židinių mokestis

 

Senovėje centrinio šildymo nebuvo, todėl toks mokestis atrodo gana keistas. Kodėl turėtume mokėti už savo privačias krosnis, kurias kūrename už nupirktas malkas? Vis dėlto šiokia tokia logika buvo. Juk lengviau suskaičiuoti kaminus ir ugniakurus nei namuose gyvenančius žmones, tokiu atveju ir mokesčius surinkti lengviau. Šio mokesčio užuomazgų galima aptikti dar Bizantijos imperijoje, XIV a. Prancūzijoje, bet labiausiai židinio mokesčiai prisimenami dėl 1662 m. Anglijos karaliaus sprendimo tokius mokesčius įvesti. Jei mokesčiai nebuvo sumokami, buvo konfiskuojamas namų, kuriame buvo židinys, turtas. Tai, žinoma, kėlė didelį nepasitenkinimą. Žmonės užmūrydavo židinius, griaudavo kaminus. Ironiška, kad šio mokesčio rinkimo biuras buvo sunaikintas 1666 m. kilus didžiajam Londono gaisrui.

 

Langų mokestis

 

Kaip jaustumėtės, jei turėtumėte mokėti už kiekvieną jūsų namuose esantį langą? Turbūt nekaip. Nekaip jautėsi ir Anglijos gyventojai, kai 1696 m. jų šalyje toks mokestis buvo įvestas. Siekdamas papildyti šalies iždą, tokį mokestį įvedė karalius Viljamas III. Tai buvo ir savotiškas turto mokestis, mat tais laikais didesnius namus ir daugiau langų, žinoma, turėjo tik turtingesni piliečiai. Siekiant išvengti langų mokesčio šalyje pradėti statyti namai su mažesniu langų skaičiumi, o kai kada ir visai be jų. Seni langai buvo užmūrijami, o stiklo pramonė Anglijoje nesivystė. Šios priežastys ir paskatino tai, kad nuo 1851 m. šio mokesčio mokėti nebereikėjo.

Barzdos mokestis 

 

Šiandien pasaulyje barzdos vėl grįžo į madą, todėl tokiam mokesčiui egzistuojant, nepasitenkinimas būtų nemažas. O tokie mokesčiai pasaulyje egzistavo. Turbūt garsiausias buvo XVIII a. Rusijos imperatoriaus Petro I įsakas visiems, išskyrus šventikus, skusti barzdas. Taip caras siekė šalį padaryti labiau europietiška, „pagražinti“ Rusijos gyventojus. Jei barzdos skusti nesutikdavai, turėdavai mokėti nemažą sumą pinigų. Nusiskutus netgi buvo suteikiamas specialus žetonas, kaip įrodymas.

 

Skrybėlių ir perukų mokestis

 

Kaip pastebėjote, absoliuti keistų mokesčių lyderė yra D. Britanija. Ne išimtis ji ir dėl šio mokesčio. XVIII a. pab. Anglijoje buvo įvestas perukų ir skrybėlių mokestis. Tai irgi buvo tam tikra turto mokesčio forma, nes turtingi žmonės turėjo daugiau skrybėlių. Sumokėjus mokestį, ant jų buvo uždedamas specialus antspaudas, kuris dažnai buvo padirbinėjimas (tiesa, už šį nusikaltimą netgi buvo baudžiama mirties bausme!). Vis dėlto ir toks įstatymas buvo apeinamas, kai buvo pradėtos nešioti ne įprastos skrybėlės, o kepurės ar kiti galvos apdangalai. 1811 m. šio mokesčio atsisakyta. Beje, buvo apmokestinti ir perukai, bet ilgainiui jų tiesiog atsisakyta ir jie išėjo iš mados. Įdomu, kad panašiu metu Anglijoje buvo taikomas ir kvepalų bei plaukų miltelių mokestis ir net pirštinių mokestis. Tačiau žmonės rasdavo būdų, kaip šių mokesčių išvengti, ir jie gana greitai nustojo galioti.

 

Tai įdomu!