Pirmosios monetos žmonijos istorijoje pasirodė Kinijoje X a. pr. Kr., pirmosios Europoje – VII a. pr. Kr. Nuo tada kaip atsiskaitymo priemonė jos paplito visame pasaulyje. Ilgą laiką monetų briaunos buvo lygios, be jokių žymių ir ženklų. Tam tiesiog nebuvo didelio poreikio, be to, ir techninės galimybės (monetos buvo kalamos rankomis) neleido briaunų žymėti. Visgi tokių monetų vertė pradėjo kristi dėl labai paprastos priežasties.
Kadangi senovėje monetų vertė priklausė nuo metalo, iš kurio buvo kalama moneta, vertės, pačios monetos iš tiesų buvo brangios, pradėjo plisti monetų karpymas ir pjaustymas – buvo apipjaustomi monetų kraštai, o nuimtas metalas išlydomas ir pagaminamos naujos netikros monetos. Taip monetų vertė sumažėdavo, nors iš pirmo žvilgsnio pamatyti, kad monetos kraštai nupjaustyti, buvo gana sunku. Dėl to patobulinus techniką, atsirado galimybė tiek kalti kokybiškesnes monetas, tiek labiau jas apsaugoti. XVI a. Europoje atsirado prietaisas, paliekantis žymes briaunoje, XVI a. II p. Prancūzijoje atsirado ir pirmasis užrašas ant briaunos. Nuo to laiko briaunos žymėjimas tapo tarptautine praktika.
Šiandien monetų briaunos irgi žymimos, tiesa, pradinės funkcijos šis žymėjimas neatlieka. Tai dar viena priemonė silpnaregiams ir akliesiems pagal briaunas atskirti monetų nominalus. Eurų monetos skiriasi ne tik dydžiu, bet ir briaunomis: 1 ir 5 centai – briauna lygi (skiriasi monetų dydžiai), 2 centai – briauna lygi su grioveliu per vidurį, 10 ir 50 centų – briauna rantuota (skiriasi monetų dydžiai), 20 centų – briauna lygi su įdubimais („ispaniška gėlė“), 1 euras – briauna rantai su tarpais, 2 eurai – briauna smulkiai rantuota, su raidėmis. Ant lietuviškos 2 eurų monetos briaunos yra užrašas „LAISVĖ * VIENYBĖ * GEROVĖ *.
