Europos turto ir pinigų dievybės

Neseniai rašėme apie baltiškus dievus, kadaise buvusius atsakingus už mūsų protėvių turtus ir laimę, o šiandien prisiminkime, kokius dievus garbino kiti europiečiai, siekdami praturtėti. Apie kai kuriuos iš jų greičiausiai jau esate girdėję.

Senovės Graikija

Senovės Graikijoje prekyba ir pinigai buvo svarbūs nuo seniausių laikų. Būtent senovės Graikijos teritorijoje – Lidijoje (dab. Turkija) – VII a. pr. Kr. buvo nukaltos pirmos pasaulyje monetos. Natūralu, kad žmonės siekė sėkmės tiek prekiaudami, tiek kaupdami turtus. Tuo tikslu ir atsirado dievai, kurie galėjo ją suteikti.

Pradėti reikėtų nuo vieno iš reikšmingiausių Olimpo dievų – Hado. Jis buvo požemio pasaulio ir mirusiųjų karalystės dievas. Vėliau jis buvo tiesiog sutapatintas su pačia mirusiųjų karalyste – ji buvo pavadinta Hadu.

Kadangi šio grėsmingo dievo vardą greičiausiai buvo bijoma ištarti, ilgainiui jis pradėtas vadinti Plutonu. Įdomu, kad pasikeitus vardui, dievas irgi tapo kitoks, mat ir vardo reikšmė labiau siejosi ne su mirtimi, o su požeminio pasaulio turtais. O jo vardas ir reiškė turtingas (gr. Plouton). Juk požeminis pasaulis gausus turtų (augalų, metalų ir pan.).

Įdomu, kad graikų mitologijoje buvo ir dar viena dievybė su beveik identišku vardu, tiesiogiai atsakinga už turtus, – Plutas (gr. Ploutos – turtas). Tai senovės graikų turto personifikacija. Jį apakino Dzeusas, kad šis negalėtų dalyti dovanų. Nors Plutas yra raišas, todėl vaikšto lėtai, tačiau turi sparnus, todėl keliauja greitai.

Su žodžiu „Ploutos“ terminų yra ir šiandien. Turbūt žinomiausias yra plutokratija (gr. plutos – turtas + kratos – jėga) – valstybės valdymo forma, kai visa valdžia formaliai ar faktiškai priklauso turtingųjų klasės atstovams.

Vis dėlto graikų panteonas buvo gausus, ir anksčiau minėtos dievybės tikrai nebuvo vienintelės, į kurias reikėdavo kreiptis norint būti sėkmingu ir turtingu. Vienas iš garsiausių dievų, atsakingas už prekybą ir greitą praturtėjimą, buvo Hermis.

Iš pradžių jis buvo piemenų globėjas, gyvulininkystės dievas. Vėliau tapo dievų pasiuntiniu, sielų palydovu į mirusiųjų pasaulį, prekybos, keleivių ir pirklių, ir netgi vagių globėju. Mitologijoje jis visada siejamas su greičiu (turėjo netgi sparnuotus batus – pedilijas), todėl garbintas siekiant praturtėti greitai ir netikėtai. Jo atvaizdą dažnai galime matyti ir vėlesniais amžiais literatūroje, dailėje, architektūroje (pvz., pastatų, susijusių su bankininkyste, prekyba, fasaduose). Hermio ženklų galime rasti ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, kažkada turėjome banką „Hermio“ pavadinimu. Kitas įdomus faktas yra tas, kad šį graikų dievą galime pamatyti vieno iš labiausiai krikščionių lankomų Lietuvos objektų, Aušros vartų, fasade. Hermio galva, esanti virš vartų arkos iš gatvės pusės, primena, kad vartai visada buvo susiję ne tik su religija, bet ir su prekybos keliais.

Romėnų mitologija

Senovės romėnų panteonas ne ką mažesnis už graikų. Tiesa, dalis dievų perimta iš graikų. Vienas tokių – Merkurijus, laikomas Hermio atitikmeniu. Šis dievas siejamas tik su komercija, prekyba ir pelnu. Jo vardas kildinamas iš lotynų kalbos žodžio „merx“ arba „marcator“, reiškiančio „pirklys“. Todėl vienas dažniausių jo atributų yra maišelis su pinigais.

Jis taip pat lydėjo sielas į mirusiųjų šalį, buvo dievų pasiuntinys ir tarnas, menų bei amatų globėjas, magijos ir astrologijos žinovas. Buvo manoma, kad Merkurijus gali parodyti, kur paslėptas lobis. Jo pagrindinė šventykla buvo Romos mieste, prie „Circus Maximus“ stadiono, savotiško Romos lažybų ir prekybos centro. Kiekvienais metais gegužės 15 d. buvo švenčiama Merkuliarija, šventė, skirta Merkurijui. Tą dieną pirkliai savo galvas ir prekes šlakstydavo vandeniu iš švento, Merkurijui skirto šulinio, esančio netoli Porta Kapenos.

Viena svarbiausių romėnų deivių buvo deivė Junona. Jupiterio žmona, dievų motina ir karalienė. Ji buvo santuokos, motinystės, moterų ir vaisingumo deivė. Jos kultas vertinamas nevienareikšmiškai, dėl jo diskutuojama dar ir šiandien. Ši deivė turėjo bent dešimt skirtingų epitetų, vardų, kartu ji lyg ir buvo atsakinga už skirtingas romėnų gyvenimo sritis. Viena iš svarbiausių sričių buvo finansai, kuriuos irgi globojo deivė Junona, prie vardo pridedant epitetą Moneta. Romėniškos monetos buvo kalamos jos šventykloje, o pats vardas „Moneta“, reiškiantis perspėjančioji, patariančioji, išliko iki mūsų dienų kaip bendrinis žodis. Lietuvių kalboje, o ir nemažai kitų žodis moneta yra vartojamas ir šiandien, o anglų kalboje žodis money (pinigai), mint (pinigų kalykla) taip pat kilęs iš žodžio „moneta“.

Dar viena svarbi romėnų deivė, graikų Atėnės atitikmuo, yra Minerva. Ji – išminties, protingo kariavimo, amatų, verpimo ir audimo, meno ir mokslų deivė. Iš pat pradžių garbinta kaip amatų ir verslo deivė, dažnai asocijuojama su pinigais. Todėl jos atvaizdą dažnai galima išvysti ant romėniškų monetų.

Gal kiek mažiau žinoma yra deivė Abudantija – sėkmės, pertekliaus ir gerovės deivė, jos kultas Vakarų Europoje išliko netgi krikščionybės laikais. Šios deivės atributas – gausybės ragas, arba kornukopija. Šis simbolis žinomas dar iš graikų mitologijos, kur jis buvo nimfos, arba ožkos Amaltėjos, išauginusios Dzeusą, ragas. Šio rago turėtojas gaudavo visko, ko panorėdavęs. Šis simbolis romėnų mitologijoje siejamas ne tik su Abudantija, bet ir su deive Fortūna – sėkmės, likimo ir atsitiktinumo deive, sėkmės personifikacija, reprezentavusia gyvenimo nepastovumą.

Dar viena dievybė romėnų mitologijoje, verta paminėjimo, yra Eventas Bonas (Bonus Eventus). Jo vardas reiškė „gera pabaiga“, o buvo jis žemdirbystės ir komercijos dievas. Jis užtikrindavo gerą pelną ir derlių. Manoma, kad jo šventykla buvo Marso lauke, Romoje. Dažnai buvo siejamas su kitomis dievybėmis, atsakingomis už sėkmę, taip pat dažnai vaizduotas ir ant monetų.

Keltų, galų religija

Keltų religijai didelę įtaką darė romėnai, todėl kai kuriuos keltų dievus galima sugretinti su romėnų dievais. Pavyzdžiui, deivė Epona, arklininkystės deivė, laikyta arklių, mulų, asilų ir vežėjų globėja, bet kartu ji buvo ir vaisingumo deivė, motiniška dievybė, dažnai vaizduojama su gausybės ragu (kornukopija).Su šiuo simbolių buvo vaizduojama ir galų derliaus bei pertekliaus deivė Rozmerta, kurios kultas dažnai buvo siejamas su romėnų panteonu, todėl Galijos teritorijoje aptinkama archeologinių radinių, kuriuose deivė Rozmerta vaizduojama su dievu Merkurijumi kaip jo žmona.Airių deivė Ainė buvo vasaros globėja, kuri asocijuojama su saule ir vidurvasariu. Žinoma, ši deivė buvo atsakinga ir už derlių, derlingumą, perteklių, taigi buvo susijusi ir su turtais.

Kaip pastebėjote, dažniausiai už turtus buvo atsakingi dievai, kurie globojo derlių, žemės ūkį ir prekybą. Bet ne tik. Štai galų dievas Teutatas buvo viena svarbiausių dievybių, jis globojo galų gentis, buvo atsakingas už karybą, taip pat ir už užkariautas žemes ir turtus. Taigi karo dievas galų mitologijoje buvo ir turto dievas, todėl dažnai buvo tapatinamas ir su dievais Marsu ir Merkurijum.

Slavų mitologija

Senieji slavų tikėjimai yra artimiausi mūsų regionui, jie formavosi 3 000 metų. Slavų mitologija gimininga lietuvių mitologijai, nes kaip ir pastarosios, jos pagrindas yra senųjų indoeuropiečių mitologija. Čia taip pat galime rasti dievų, teikusių ar globojusių turtus. Jau pats žodis „бог„ (dievas) kildinamas iš žodžių, reiškiančių „davėjas“ ar „turtai“. Tiesa, kaip ir baltų mitologijoje, turtai dažnai susiję su derliumi. Štai saulės dievas Dažbogas buvo vienas svarbiausių slavų panteone. Jo vardas reiškė „turtų davėjas“, o vėjų dievo Stribogo vardo reikšmė – turtų skleidėjas.

Taigi dievai, globodami gamtos reiškinius, derliumi, kitais turtais atsidėkodavo žmonėms, garbinusiems juos. Su derlingumu, vaisingumu siejamų dievybių buvo daug: Jarilo, Žyva, Devana ir t. t. Slavų mitologijoje galime sutikti ir dievą, siejamą su prekyba, taigi ir su pinigais. Tai dievas Velesas –  chtoninis slavų mitologijos dievas, požemių, žemės ir vandens valdovas, siejamas su magija, slibinais, galvijais, apgaule. Tiek pavadinimu, tiek išvaizda jis dažnai tapatinamas su baltiškuoju Velniu. Globojo jis galvijus, buvo siejamas ir su prekyba. Pavyzdžiui, pirkliai, sudarydami sutartis, dažnai patvirtindavo jas prisiekdami Velesu. Krikščionybės laikais jis buvo sutapatintas su piktąja dvasia, Šėtonu, o jo, kaip gyvulių sargo, funkciją perėmė šv. Vlasijus.