Privačiame Ministro Primininko Augustino Voldemaro bute buvo įrengta ir pokylių salė. Jos, o kartu viso Lietuvos banko rūmų interjeras – vienas iš nedaugelio išlikusių autentiškų tarpukario interjerų. Čia esantys baldai įrašyti į valstybės saugomų vertybių sąrašą.
Čia įrengtas netgi nedidelis balkonėlis, kuriame pokylių ar priėmimų metu grojo gyva muzika. Muzikantai į šį balkonėlį patekdavo užlipę siaurais laiptais, esančiais buto koridoriaus dalyje.
Puošnioje priėmimų salėje ant lubų matyti pano su romantizuotu Vilniaus vaizdu, kuriame ryškiausias akcentas – Gedimino pilis. Vilnius 1920 m. buvo okupuotas Lenkijos, sostinė perkelta į Kauną, ilgai vadintą „laikinąja sostine“. Tačiau nuostata, kad Vilnius yra tikroji sostinė ir ji greitai grįš Lietuvai, buvo visą laiką gyva. Būtent todėl Vilniaus fragmentų galime matyti daugelyje kultūros objektų ir visuomeniniuose pastatuose.
Salę puošia įrėmintas veidrodis su konsoliniu staliuku, taip pat autentiškas sietynas. Baldai autentiški, dalis jų pagaminti Kosto Petriko fabrike Kaune. Prie galinės sienos – trijų dalių bufetas marmuro paviršiumi ir XIX a. antrosios pusės nežinomo autoriaus paveikslas „Medžioklės scena“.
Viena iš pokylių salės puošmenų – autentiškas ampyro baldų komplektas. Šį baldų komplektą Augustinas Voldemaras pats pirko ir atsivežė iš Paryžiaus antikvarinių baldų salono „Soubrier“, veikiančio ir šiandien. Ampyro baldų komplektą sudaro šešiakampis raudonmedžio faneruotės stalas šlifuoto marmuro paviršiumi ir šeši dramblio kaulo krėslai, aptraukti aukso spalvos gobelenu. Ypač išskirtinės atrodo paauksuotos priekinės kojos – apačioje stilizuotos žvėrių letenos, viršuje – egiptiečių deivių sparnuotos galvos. Galbūt šis prabangus prancūziškas kortų lošimo stalelis čia atsirado dėl Augustino Voldemaro sentimentų Prancūzijai, juk jo prosenelis – prancūzų kilmės Varšuvos bajoras, per Napoleono žygį likęs Švenčionių apskrityje ir vedęs lietuvaitę.