Žymiausi pinigų klastotojai istorijoje (II dalis)

Neseniai rašėme apie pinigų klastotojus iki XX a. Žinoma, pinigai buvo padirbinėjami ir vėliau, dar geresnėmis technologijomis ir dar didesniais kiekiais.

Šiandien papasakosime apie tris žymiausius XX a. pirmos pusės padirbinėtojus.

Alvesas dos Reisas – žmogus, sukėlęs Portugalijos banko krizę

Alvesas dos Reisas (Artur Virgílio Alves Reis) gimė 1896 m. Lisabonoje. Augo vargingoje šeimoje, studijavo inžineriją, bet studijas metė. 1916 m. emigravo į Portugalijos Angolą (tuometinę Portugalijos koloniją). Ir čia prasidėjo jo, kaip nusikaltėlio, karjera. Kadangi nebuvo baigęs studijų, neturėjo diplomo, todėl padirbo inžinerijos universiteto (neegzistuojančio) diplomą ir įsidarbino pagal „specialybę“.

Vėliau pradėjo padirbinėti banko čekius, už juos pirko „Tarpafrikinių geležinkelio linijų“ akcijas ir greitai tapo turtingu žmogumi. Bet nusikaltimus vykdė ir toliau. Šįkart jau grįžęs į Portugaliją – joje jis toliau padirbinėjo čekius ir buvo suimtas. Bet kalėjimas jam buvo tik į naudą, nes čia jis suplanavo didžiausią savo nusikaltimą, pakirtusį visos Portugalijos ekonomiką. Jis sukūrė netikrą centrinio Portugalijos banko laišką, kuriame prašoma legaliai spausdinti banknotus. Jis tai padarė taip įtikinamai, kad gavo patvirtinimą iš užsienio šalių ambasadų. Susiradęs partnerių, jis juos įtikino, kad viskas yra legalu, bet labai slapta. Galiausiai sutartis buvo pasirašyta su Anglijos įmone, spausdinusia banknotus, dėl 500 eskudų banknotų spausdinimo 1925 m. Buvo atspausdinta apie 200 000 (100 milijonų eskudų vertės) banknotų. Toks banknotų skaičius buvo praktiškai lygus legaliai atspausdintų banknotų skaičiui, o jų kiekis sudarė apie 0,88 proc. visos Portugalijos BVP! Alvesas tapo labai turtingas ir netgi įsteigė savo banką, per kurį ir leido į apyvartą banknotus ir netgi planavo įsigyti kontrolinį Portugalijos banko akcijų paketą (tais laikais tai buvo įmanoma).

Visa problema, kad sulaikyti sukčių ir jį susekti buvo labai sunku, nes banknotai iš esmės nebuvo padirbti, o tik leidžiami be Portugalijos banko sutikimo. Vis dėlto įtarimą pradėjo kelti įtartini Alveso banko veiksmai ir kiti jo bandymai investuoti Angoloje ir Portugalijoje. Buvo pradėtas tyrimas ir galiausiai visa schema išaiškinta. Nors tam prireikė daug laiko ir jėgų (nusikaltimą išaiškinti padėjo netyčia aptikti banknotai su vienodais serijos numeriais). 1925 m. gruodžio mėn. Alveso dos Reiso banko turtas buvo areštuotas, o pats sukčius sulaikytas. Teismas jam skyrė 20 m. kalėjimo, bausmę jis atliko visą. Šio „projekto“ atskleidimas sukėlė ekonominę krizę Portugalijoje, eskudo kursas krito. 1945 m. Alvesui išėjus iš kalėjimo, jam netgi buvo siūlyta tapti banko tarnautoju, tačiau jis atsisakė. Mirė 1955 m. Lisabonoje.

Viktoras Lustigas – žmogus, du kartus pardavęs Eifelio bokštą

Viktoras Lustigas gimė 1890 m. Austrijos-Vengrijos imperijos Hostino mieste (šiandien Čekija). Nuo mažens jis buvo labai gabus mokinys, imlus mokslams, bet buvo gana problemiškas. Studijavo Paryžiuje ir čia pradėjo lošti azartinius žaidimus, galiausiai pateko į nusikaltėlių pasaulį, išgarsėjo kaip sukčius ir aferistas. Dažniausiai užsiėmė smulkiomis vagystėmis, žmonių apgaudinėjimu, pinigų išviliojimu. 1922 m. sugebėjo apgauti ir banką, atnešęs į jį obligacijų, kurias atseit norėjo parduoti. Pasinaudojęs savo gebėjimais, iš banko išsinešė ir pinigus, ir tas pačias obligacijas. Vis dėlto pagarsėjo jis tada, kai pradėjo užsiiminėti stambaus masto sukčiavimu. Vienas garsiausių jo sukčiavimo atvejų buvo Eifelio bokšto pardavimas. Du kartus! 1925 m. jis grįžo į Paryžių, kur kaip tikbuvo plačiai diskutuojama, ką daryti su Eifelio bokštu, kurio būklė tuo metu buvo labai bloga, o išlaikymas kainavo didelius pinigus. Spaudoje net buvo skleidžiamos idėjos apie Eifelio bokšto nugriovimą. Ir štai Viktorui Lustigui šovė mintis. Jis pradėjo ieškoti verslininkų – metalo supirkėjų, apsimesdamas Prancūzijos valdžios atstovu ir siūlydamas jiems nupirkti Eifelio bokštą kaip metalą. Tarp verslininkų buvo Andrė Poisonas, jį Viktorui Lustigui pavyko įtikinti. Šis jam davė kyšį ir taip „įgijo teises valdyti Eifelio bokštą“. Bet sukčius su pinigais pabėgo į Austriją. Įdomu, kad jis į Paryžių grįžo dar kartą ir vėl bandė įvykdyti tokį patį nusikaltimą. Vis dėlto ši istorija jau buvo pagarsėjusi ir potencialus pirkėjas ją sužinojo, taigi bokšto nebepirko. O Viktorui Lustigui vėl pavyko pasprukti.

Bet šis veikėjas pagarsėjo ne tik Eifelio bokšto pardavimu. Dar viena jo afera buvo susijusi su naiviais turtuoliais. Jis jiems demonstravo vadinamąją rumunišką dėžę, į kurią įdėjus banknotą, dėžė per šešias valandas pagamindavo šio banknoto dublikatą. Jis netgi kartu su banknoto savininku eidavo į banką, kuriame dublikato tikrumas buvo patvirtinamas. Vėliau jis šią dėžę parduodavo apgautajam už didžiulius pinigus. Iš tiesų Viktoras Lustigas demonstruodamas, kaip veikia dėžė, iš naivuolių tiesiog reikalaudavo tokio banknoto, kuris jau iš anksto buvo įdėtas į dėžę. Parduotoje dėžėje tokių banknotų buvo daugiau, kad sukčius turėtų laiko pabėgti.

Viktoras Lustigas emigravo į JAV, kur sukčiavo ne tik su dėže, bet dalyvavo ir rizikingesnėse aferose. Kartą jis susidėjo net su pačiu Al Kapone. Jis įkalbėjo mafijos vadeivą investuoti 50 000 dolerių į aferą, kurios iš tiesų nebuvo. Palaikęs pinigus keletą mėnesių saugykloje, jis pinigus Al Kaponei grąžino, taip įrodydamas, kad yra sąžiningas žmogus, ir paprašė padengti „patirtus nuostolius“, taip iš mafijos boso išviliodamas apie 5 000 dolerių.

1930 m. Nebraskoje su bendrininkais jis pradėjo gaminti netikrus dolerius. Šie banknotai tarp kitų netikrų to meto banknotų buvo bene geriausios kokybės. Į apyvartą per penkerius metus buvo išleisti tūkstančiai tokių banknotų, kol 1935 m. aferistai buvo sulaikyti. Iki tol V. Lustigas buvo sulaikytas bene 50 kartų ir jam vis pavykdavo išsisukti. Prieš pat teismą jam pavyko pasprukti ir šįkart. Vis dėlto jis buvo sučiuptas ir nuteistas 20 m. kalėti Alkatraso kalėjime. Viso laiko čia neišbuvo, nes 1947 m. mirė nuo plaučių uždegimo.

Emerichas Džiutneris – žmogus, padirbinėjęs pinigus ilgiausiai JAV istorijoje

Tai vienas smulkiausių, bet pačių garsiausių XX a. I pusės pinigų padirbinėtojų. Emerichas Džiutneris (Emerich Jeuttner) gimė 1876 m. Austrijoje. Būdamas vaikas čia išmoko fotograviravimo. Būdamas 13 m. su šeima emigravo į JAV, kur vėliau įsidarbino statybose ir nesėkmingai bandė kurti įvairius išradimus. 1902 m. vedė, susilaukė dviejų vaikų, bet 1937 m. jo žmona mirė ir gyvenimas pradėjo ristis žemyn. Amžius statybose dirbti neleido, todėl jis tapo šiukšlių rinkėju. Kol buvo statybininkas, gavo ir būstą gyventi, o dabar teko mokėti nuomą.

1938 m., kai jam jau buvo 62 m., sunkumų prispaustas, prisiminė vaikystėje išmoktą amatą ir pradėjo gaminti dolerių banknotus. Nufotografavęs vieno dolerio banknotą, perkėlė jį ant cinko plokštelės ir apdirbęs ją rūgštimi pradėjo spausdinti vieno dolerio banknotus, kuriuos leisdavo maistui ir kasdienėms prekėms nusipirkti. Per savaitę išleisdavo nuo 10 iki 12 dolerių. Bet buvo labai atsargus, niekada neatiduodavo padirbto dolerio toje pačioje parduotuvėje du kartus. Tai jį ir gelbėjo, nes banknotai buvo labai prastos kokybės, atspausti ant labai blogos kokybės popieriaus, dažnai išsilieję ar su gramatinėmis klaidomis (pvz., Prezidento Vašingtono pavardė buvo parašyta „Wahsinton“). Vis dėlto juos jis leisdavo tik piko valandomis, kai parduotuvių ir kioskų apyvarta buvo didžiausia ir niekas nekreipdavo dėmesio į vieno dolerio banknotus. Tačiau padirbti doleriai gana greitai buvo aptikti, o JAV slaptoji tarnyba pradėjo tyrimą. Juos labiausiai ir stebino, kad padirbinėjami tokie smulkūs banknotai. Dažniausiai padirbinėtojai siekdami pralobti spausdindavo stambius banknotus ir dėl to greitai įkliūdavo, o Emerichas pinigus naudojo tik išgyvenimui. Vieną dolerį pagaminti jam kainuodavo 5 centus, taigi iš vieno banknoto jis gaudavo 95 centus pelno. Slaptoji tarnyba vedė bylą, kurios numeris buvo 880, todėl paslaptingasis klastotojas buvo pramintas „misteriu 880“. Iki 1939 m. gruodžio mėn. byloje jau buvo apie 600 vienetų banknotų. Tiesa, dalis jų tyrėjų ir nepasiekdavo, nes prekybininkai, gavę misterio 880 banknotą, dažnai jį pasilikdavo kaip suvenyrą. Iki 1947 m. buvo konfiskuota apie 5 000 padirbtų dolerių banknotų. Emerichas Džiutneris dolerius spausdino 10 m. ir iki šiol yra ilgiausiai nepagautas pinigų padirbinėtojas JAV istorijoje. Gal šis rekordas būtų buvęs ir ilgesnis, bet klastotoją išdavė nelemtas atsitiktinumas. 1947 m. gruodžio mėn. jo bute kilo gaisras, gaisrininkai išmetė visą vargšelio mantą į gatvę, o šis liko benamis. Didžiausia bėda, kad tarp apdegusių šiukšlių buvo ir dolerių banknotų, juos greitai išrankiojo gatvės vaikai, ir netrukus buvo išsiaiškinta, kad šie doleriai padirbti, o jų šeimininkas – paslaptingasis misteris 880. Emerichas Džiutneris buvo areštuotas ir nuteistas kalėti vienus metus. Įdomu, kad jam dar paskirta simbolinė 1 dolerio bauda. Bausmė buvo būtent tokia, kadangi visi suprato, jog žmogus siekė ne pasipelnyti, o pragyventi.

Iš kalėjimo jis buvo paleistas, o jo istorija plačiai aprašyta spaudoje. 1950 m. kompanija 20th Century Fox sukūrė filmą pagal jo gyvenimą pavadinimu „Mr. 880“. Iš šio filmo Emerichas Džiutneris uždirbo daugiau nei iš pinigų padirbinėjimo. Mirė jis 1955 m.

FacebookTwitterGoogle+