Žymiausi pinigų klastotojai istorijoje (I dalis)

Neseniai rašėme apie pinigų klastojimo istoriją. Apie tai, kaip pinigai buvo padirbinėjami ir kokios žiaurios bausmės buvo taikomos už padirbinėjimą. Nepaisant bausmių, pinigai visais laikais buvo ir yra padirbinėjami. Matyt, ši praktika išliks ir ateityje.

Keliuose mūsų straipsniuose kviesime susipažinti su garsiausiais pinigų padirbinėtojais žmonijos istorijoje. Šiandien papasakosime apie žymiausius padirbinėtojus iki XX a.

Viljamas Čaloneris (William Challoner) – žmogus, kurį pagavo Izaokas Niutonas.

XVII a. Varvikšyre, Anglijoje, gyvenęs sukčius, pinigų ir loterijos bilietų pardavinėtojas, monetų šarlatanas, buvo nevaldomas nuo mažų dienų. Tėvai jį išleido mokytis kalvio amato, o tai jam padėjo įgauti ir monetų klastojimo įgūdžių. Pirmosios jo nukaldintos monetos buvo grašiai. Būdamas trisdešimties (1680 m.) jis atsikraustė į Londoną, kur pasižymėjo kaip šarlatanas gydytojas, bet buvo demaskuotas, po 10 metų grįžo į gimtąjį miestelį ir čia buvo pirmą kartą sulaikytas už vagystę. Paleistas vėl ėmėsi monetų kalimo ir jo įgūdžiai vis gerėjo. Kartu su kitais padirbinėtojais gamino sidabrines ir auksines angliškas, prancūziškas monetas. Buvo laikomas vienu gabiausiu klastotoju, greitai praturtėjo, pasistatė didelius namus, švaistė turtus į kairę ir į dešinę. Jautėsi praktiškai nebaudžiamas, nes įrodymų prieš jį trūko, o kaltinimams panaikinti Viljamas samdėsi brangiausius advokatus. Ir štai reikalo ėmėsi Izaokas Niutonas, kuris buvo ne tik mokslininkas, bet ir XVII a. pab. dirbo prižiūrėtoju Anglijos karališkojoje monetų kalykloje (tuo metu tai buvo aukščiausias pareigūnas kalykloje). Atlikęs platų tyrimą, apklausęs šimtus liudininkų, I. Niutonas galiausiai rado būdą suimti V. Čalonerį, nors tai pavyko ne iš karto. 1697 m. sulaikytas pirmą kartą, klastotojas buvo išgelbėtas advokatų. 1699 m. sulaikytas antrą kartą, bandė apsimesti pamišėliu. Tačiau tai nepadėjo, įrodymų nepritrūko. V. Čaloneris buvo pakartas 1699 m. kovo 16 d. O Izaokas Niutonas ne tik toliau dirbo monetų kalykloje, bet ir tapo iškiliu mokslininku.

Katrina Merfi (Catherine Murphy) – paskutinė sudeginta moteris.

Tai XVIII a. pab. Anglijoje gyvenusi moteris, kuri kartu su savo vyru kalė netikras monetas. 1788 m. Londono teismas abu juos nuteisė myriop. Įdomu, kad tuo metu vyravo tradicija vyrus pakarti, o moteris deginti gyvas ant laužo. Taip nutiko ir šiems padirbinėtojams. Vis dėlto toks nuosprendis tais laikais jau atrodė per daug žiaurus, todėl po šio atvejo tokios bausmės greitai atsisakyta. Katrina Merfi svarbi buvo ne tiek dėl padirbinėjimo, kiek tuo, kad ji buvo paskutinė moteris, oficialiai gyva sudeginta ant laužo.

Francis Grynevėjus (Francis Howard Greenaway) – vienintelis klastotojas, pavaizduotas ant banknoto.

Grynevėjus gimė 1777 m. Anglijoje, Bristolyje. Jis tapo architektu. Anglijoje, ko gero, nebuvo labai vertinamas (išlikęs vos vienas jo projektuotas pastatas) ir 1809 m. bankrutavo. Nežinojęs, kaip išgyventi, jis pradėjo padirbinėti finansinius dokumentus ir pinigus (kaip pats teigė, „išklausęs draugų patarimo“). 1812 m. buvo už tai sulaikytas ir nuteistas 14 metų tremčiai į Australiją, kuri tuo metu buvo didelis Anglijos nusikaltėlių kalėjimas. Keliaudamas susipažino su gydytoju, kuris kaip tik renovavo savo dvarą, ir sutarė, kad padės jam tą padaryti. Darbą atlikęs, gavęs rekomendaciją, jis pradėjo kurti ir kitų Australijos pastatųprojektus. Projektavo juos ir nuteistas, ir bausmei pasibaigus. 1835 m. nusigyveno ir 1837 m. mirė skurde. Visoje Australijoje galima ir šiandien pamatyti bent keliolika pastatų, projektuotų F. Grynevėjaus. Daugelis jų yra nacionalinis paveldas. Už savo veiklą labiausiai buvo įvertintas po mirties. O didžiausias jo įvertinimas yra F. Grynevėjaus portretas ant 10 Australijos dolerių banknoto. Jis čia buvo vaizduojamas nuo 1966 iki 1993 m., ir kol kas yra vienintelis žmogus pasaulyje, oficialiai teistas už padirbinėjimą ir pavaizduotas ant pinigo.

Samuelis Aphamas (Samuel C. Upham) – padirbinėtojas ne savo noru.

1819 m. gimęs amerikietis, turėjęs pravardę Dorasis Semas Aphamas. Šis žmogus užsiėmė daug veiklų: buvo ir žurnalistas (išleidęs ir pirmąjį Kalifornijos laikraštį), ir rašytojas, ir jūreivis, ir buhalteris. JAV pilietinio karo metais jis tapo ir pinigų padirbinėtoju. Tiesa, nusikaltėliu jį galima laikyti tik sąlyginai, nes pinigus jis gamino ne su tikslu juos klastoti, o tiesiog užsidirbti pardavinėjant juos kaip suvenyrus. Jis buvo aktyvus Sąjungos (šiaurinių valstijų) rėmėjas. Kartą savo laikraštyje išspausdinęs pietinių valstijų banknotų atvaizdą, pastebėjo, kad gyventojai perka laikraštį vien dėl jo, nes juos labai domina, kaip tie banknotai atrodo. Samueliui gimė idėja, jis pradėjo spausdinti banknotus kaip suvenyrus ir juos pardavinėti. Ant jų buvo pažymėta, kad tai faksimilė, tiesa, labai smulkiomis raidelėmis ir pačioje banknotų apačioje. Banknotai kainavę vieną pensą už vienetą ir greitai buvo išpirkti medvilnės kontrabandininkų, kurie užrašą apačioje nukirpdavo ir platindavo šiuos banknotus kaip tikrus. Samuelis Aphamas suprato, kad ir taip gali prisidėti prie savo idėjinių priešininkų ekonomikos silpninimo, todėl banknotus pradėjo spausdinti dar aktyviau ir atidžiau. Pradėjo juos gaminti ant banknotų popieriaus, o iki 1862 m. pabaigos išleido keliasdešimt vienetų skirtingų banknotų versijų. Samuelis pagarsėjo ir tarp konfederatų, šie paskyrė 10 000 dolerių atlygį už klastotojo galvą. 1862–1863 m. taip buvo padirbta daugiau nei milijonas vienetų banknotų, kurių vertė viršijo 15 milijonų, o tai galėjo sudaryti iki 3 procentų konfederatų grynųjų pinigų atsargų. Dėl tos priežasties Samuelis Aphamas kartais yra netgi vadinamas žmogumi, padėjusiu Šiaurei nugalėti JAV pilietiniame kare. Po jo mirties 1895 m. dauguma banknotų tapo (ir tokie yra iki šiol) didele kolekcininkų vertybe.

Emanuelis Nindžeris (Emanuel Ninger) – klastotojas, kurį išdavė sušlapęs banknotas.

Vienas garsiausių XIX a. pab. pinigų klastotojų buvo Emanuelis Nindžeris. Gimė jis 1845 m. Vokietijoje, o 1876 m. su žmona atsikraustė į JAV, Naująjį Džersį. Čia dirbo ženklų dailininku, įsigijo fermą. Nuo 1878 m. pradėjo padirbinėti banknotus. Jau 1879 m. buvo pradėtas tyrimas, bet kaltininko rasti niekaip nepavyko. Slaptosios tarnybos E. Nindžeris buvo pramintas Džimu kaligrafu (Jimm the Penman), nes banknotai buvo ypač geros kokybės. Jų gamybai jis pirko aukščiausios kokybės popierių, mirkė jį kavoje, kad išgautų unikalią spalvą, naudojo specialius teptukus, dažus ir spaudus. Prie vieno banknoto galėjo sėdėti ištisą savaitę. Pradžioje gamino tik 10 dolerių banknotus, vėliau perėjo prie didesnio nominalo. Ypač pamėgo 100 dolerių (kurie šių dienų pinigais būtų verti apie 2 000 dolerių). Taigi, nemažai pasipelnė. Šią veiklą vykdyti jam sekėsi 20 metų. Demaskuotas buvo tik 1896 m., kai atsiskaitė padirbtu banknotu bare, o barmenas jį netyčia sušlapino ir pradėjo lietis rašalas. Emanuelis buvo sulaikytas ir nuteistas 6 metams kalėjimo. Mirė 1924 m. Per visą savo karjerą jis pagamino apie 400 banknotų, kurių kokybė buvo labai gera. Dažnai jis buvo vadinamas ir Robinu Hudu, nes 100 dolerių banknotus naudodavo tik patys turtingiausi, o patys banknotai buvo kaip meno kūriniai, už kuriuos buvo galima gauti ir daugiau pinigų.

FacebookTwitterGoogle+