Žemės bankas

Prieš 95 m., 1924 m. balandžio 15 d., Seimas priėmė Žemės banko įstatymą. Tai buvo vienas iš svarbiausių bankų, veikusių tarpukario Lietuvoje. Jis įsteigtas vėliausiai iš visų, bet labai prisidėjo prie valstybės žemės ūkio stiprinimo.

Žemės banko istorija

 

Dar prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę suvokta, kad be nacionalinių bankų neįmanomas valstybingumas ir ūkio pažanga, todėl jau 1916 m. pradėta rūpintis žemės banko, kuris turėjo kredituoti Lietuvos žemės ūkį ir naujakurius, įsteigimu. Grupė lietuvių inteligentų išvyko į JAV organizuoti aukų žemės bankui rinkimą. Iki 1919 m. pavyko surinkti net 100 tūkst. dolerių. 1920 m. nuspręsta šiuos pinigus pervesti į Lietuvą ir iškeisti į vietinius auksinus. Deja, dėl infliacijos pinigai nuvertėjo ir sumos nebepakako. Banko steigimas atidėtas.

1922 m. priimtas Žemės reformos įstatymas, kuris numatė bežemių ir mažažemių aprūpinimą žeme. Vėl iškeltas žemės banko kūrimo klausimas. Vis dėlto pinigų stygius, nuolat kylanti infliacija vėl neleido planams tapti tikrove. Galimybė atsirado tik 1923 m. pabaigoje, ilgai svarstyta, kokį banką steigti, hipotekos ar trumpalaikio kredito. Apsistota ties pastaruoju.

1924 m. balandžio 15 d. paskubomis priimtas Žemės banko įstatymas. Pagal įstatymą tai buvo akcinis bankas, nustatytas 5 mln. litų akcinis kapitalas (kuris vėliau didinamas iki 50 mln.), platinamos akcijos. Iš pradžių išplatinta daugiau kaip 5 000 akcijų, absoliučią jų daugumą (beveik 99 proc.) įsigijo Žemės ūkio ministerija. Taigi šis bankas buvo akcinis, bet su aiškiu vyriausybės kapitalo dominavimu. Svarbiausi Žemės banko sprendimai taip pat buvo priimami arba Respublikos Prezidento arba Vyriausybės. Tačiau akcijų įsigyti galėjo ir savivaldybės, bendrovės, kredito įstaigos bei pavieniai asmenys. Per visą laikotarpį pagrindinį banko kapitalą (50 mln. litų) sudarė 50 000 nevardinių akcijų po 1 000 litų. Steigiamasis banko akcininkų susirinkimas įvyko 1924 m. birželio 23 d., o bankas pradėjo veikti liepos 21 d.

1930 m. priimtas patobulintas Žemės banko įstatymas. Bankas paverstas ilgalaikio kreditavimo, arba hipotekos banku. Apskritai banko tikslas buvo teikti paskolas ūkininkams, naujakuriams, žemės ūkio kooperatyvams ir pan. Po 1930 m. kredituoti buvo galima miestų namų statybas, žemės ūkiu paremtą pramonę bei prekybą ir savivaldybes. Po 1930 m. paskolų teikimo sąlygos, iki tol buvusios gana švelnios, gerokai sugriežtintos. Šis įstatymo pakeitimas galiojo iki pat 1940 m.

Žemės bankas nuo pat savo veiklos pradžios buvo labai populiarus ir dinamiškas (su dideliu kreditavimo plėtimo tempu). Iki 1937 m. pirmenybė ir lengvatos buvo teikiamos ūkininkams, ypač naujakuriams, vėliau aktyviai kredituota namų statyba. Vis dėlto žemės ūkio paskolos sudarė 2/3 visų suteikiamų paskolų. Per visą Žemės banko veiklą paskolomis pasinaudojo beveik 30 000 ūkininkų ir naujakurių. Suteikiant jiems paskolas, prašymai būdavo nagrinėjami iš eilės, bet darytos išimtys naujakuriams, ūkininkams, padegėliams ar kritus gyvuliams. Nukentėjusius nuo stichinių nelaimių bankas atleisdavo nuo delspinigių mokėjimo. Skolinimo tempas mažėjo Didžiosios depresijos metais, bet vėl suintensyvėjo 1938 m. Krizės metais kreditavimo politika buvo gerokai sugriežtinta, norint apsisaugoti nuo nemokių klientų.

Svarbiausias valstybinis, socialinis ir ekonominis uždavinys buvo naujakurių kreditavimas. Jiems buvo teikiamos pašalpos, o Žemės bankas juos kreditavo pirmiausia ir lengvatinėmis sąlygomis. Vis dėlto naujakuriai paskolas ėmė neaktyviai (tik apie 10 proc. banko klientų buvo naujakuriai).

Žemės bankas teikė paskolas ir žemės ūkio perdirbimo pramonės ir prekybos įmonėms, kaimiškųjų kreditų kooperatyvams. Šių įmonių kreditavimas padėjo spręsti ir strateginius valstybės ūkio politikos uždavinius.

Tarpukario Lietuvoje praktiškai nebuvo miesto hipotekos banko. Šiek tiek paskolų namų statybai suteikdavo taupomosios valstybės kasos, Finansų ministerija, komerciniai bankai ir kt. Iki 1930 m. nedideles trumpalaikes paskolas teikė ir Žemės bankas. Bankas teikė paskolas 15 metų iki 40–50 proc. įkeisto sklypo vertės. XX a. 4 deš. bankas plėtė statybų kreditavimo tinklą. Iki 1939 m. pabaigos bankas suteikė hipotekinių paskolų 1 221 miestiečiui, daugiausia – kauniečiams. Klaipėdos krašte bankas buvo pradėjęs taikyti pažangų kreditavimo būdą – sodybos komplekso kreditavimą. Bankas nupirko Smeltėje 40 ha sklypą, kuriame buvo pastatytos darbininkams pritaikytos sodybos. Tokia sodyba kainavo 22–28 tūkst. litų. Darbininkas turėdavo įmokėti 1 000–3 000 litų, o likusią sumą 10 m. paskolindavo bankas. Taip pat bankas buvo pradėjęs kredituoti Šventosios žvejų ir žemės ūkio darbininkų sodybų statybas.

Žemės banko valdytojai

Banko valdyba turbūt taupumo sumetimais nebuvo didelė, tik valdytojas ir du direktoriai. Nuo 1930 m. atsirado ir valdytojo pavaduotojo pareigybė. Respublikos Prezidentas skirdavo banko valdytoją ir jo pavaduotoją. Tarybą sudarė mažiausiai penki nariai, jos, kaip ir valdybos, nariai buvo renkami trejiems metams. Valdybos nariai už bankui padarytus nuostolius atsakė visu turtu. Jie negalėjo eiti jokių pareigų kituose bankuose ar akcinėse bendrovėse. 1930 m. įstatymas šį draudimą pakeitė – valdybos nariams neleista dirbti tik tose įmonėse ir organizacijose, kurios naudojosi Žemės banko paskolomis.

Pirmasis Žemės banko valdytojas buvo ekonomistas Petras Karvelis (1897–1976).

Nuo 1923 m. jis dirbo finansų ministro patarėju, nemažai prisidėjo prie mokesčių sistemos kūrimo, tobulinimo, organizavo pirmųjų lietuviškų monetų kaldinimą. Dirbo ir daug visuomeninio darbo, rašė į spaudą. 1924 m. išrinktas į II Seimą ir greitai tapo Žemės banko valdytoju. Vadovo neilgai, nes 1925 m. paskirtas į finansų ministro postą.

1925 m. rugsėjo 25 d. paskirtas naujas valdytojas Kazys Radušis (1891–1966).

 

Finansininkas iki tol buvo dirbęs ne viename banke ir užsienyje, ir Lietuvoje. 1924 m. jis tapo Ūkio banko valdybos nariu, o 1925 m., būdamas vos 34 m., tapo Žemės banko valdytoju. 1926 m. kairiųjų valdžios buvo atstatydintas, dirbo Lietuvos banke, bet 1927 m. grįžo į pareigas ir išdirbo iki pat 1940 m. K. Radušis ne tik vadovavo bankui, bet ir padėjo įsteigti svarbias ūkines organizacijas (pvz., „Maistas“, „Lietuvos cukrus“ ir kt.), buvo įvairių draugijų narys, vienas iš Lietuvos aeroklubo steigėjų, parašė ne vieną publikaciją ekonomikos klausimais. Amžininkai teigė, kad XX a. 4 deš. Lietuvos finansų politiką kūrė Ministras Pirmininkas J. Tūbelis, Lietuvos banko valdytojas J. Paknys ir K. Radušis.

1926–1927 m. Žemės bankui vadovavo Vytautas Račkauskas (1881–1956).

Pagal išsilavinimą geodezininkas. Po 1918 m. dirbo Žemės ūkio ministerijoje, dėstė, 1924 m. išrinktas į Seimą su Valstiečių sąjunga. Ši ir suteikė jam Žemės banko valdytojo postą. Nors jam vadovavo neilgai, bet jo valdymo laikais pagerėjo Žemės banko tvarkymas, kredito išteklių vadyba, padaryti kiti svarbūs pakeitimai.

Žemės banko pastatas

Įstatymas leido bankui steigti savo skyrius ir agentūras, tačiau šia teise jis beveik nepasinaudojo. 1927 m. įsteigė agentūrą Klaipėdoje, ji 1930 m. pertvarkyta į 1 skyrių. Tai ir buvo vienintelis Žemės banko skyrius, kredituojamas iš centro. Ilgainiui paskolų teikimo klausimas buvo sprendžiamas susirašinėjant paštu, nebuvo reikalaujama atvykti į Kauną. Paskolos buvo suteikiamos vietose – pašte ar Lietuvos banko skyriuose.

Žemės bankas kurį laiką glaudėsi nuomojamose patalpose Laisvės alėjoje, nuo 1929 m. iki Žemės banko rūmų statybos pabaigos 1935 m. nuomojo patalpas Lietuvos banko naujame pastate K. Donelaičio ir Maironio gatvių sankirtoje. 1933 m. rugsėjo 25 d. Kauno miesto statybos komisijos nutarimu leista statyti Žemės banko rūmus K. Donelaičio gatvės ir Vienybės aikštės sankirtoje pagal architekto inžinieriaus K. Reisono (1894–1981) projektą.

Trijų korpusų keturių aukštų pastatas suprojektuotas Vienybės aikštės kampiniame sklype, prie K. Donelaičio gatvės. Centrinė pastato dalis buvo skirta lankytojams. Banko operacijų salė antrame aukšte užėmė dviaukštę erdvę, buvo sujungta su vestibiuliu, kurį dalijo kolonų eilė. Šoniniuose korpusuose suprojektuoti tarnautojų kabinetai. Rytinio korpuso antrame aukšte įrengta saugykla, ketvirto aukšto rytinėje dalyje įsikūrė Užsienio reikalų ministerija, korpusų galuose – butai. Vienybės aikštės ir K. Donelaičio gatvės pusės fasadus pagyvina šiek tiek aukštesnės iškyšos su siauromis langų vertikalėmis. Iškyšų viršuje – skulptoriaus B. Bučo (1903–1979) sukurti bareljefai.

Pastato cokolinis aukštas dengtas granito plokštėmis. Fasadų viršų juosia aukštas lygus parapetas su stilizuotomis rozetėmis. Pagrindinis kompozicijos akcentas – kampinis įėjimas.

Žemės banko rūmų statyba kainavo 1,6 mln. litų.

Šiandien buvusiame Žemės banko pastate įsikūrę Kauno technologijos universiteto centriniai rūmai.

FacebookTwitterGoogle+