Ūkio banko šimtmetis

Lygiai prieš 100 metų, 1919 m. vasario 16 d., Lietuvos Vyriausybė patvirtino Ūkio banko įstatus. Tarp šio banko steigėjų net du buvo vasario 16-osios akto signatarai: Jonas Vailokaitis, Kazys Bizauskas ir Aleksandras Stulginskis (tapęs ir Lietuvos Respublikos prezidentu). Be jų dar buvo Pijus Grajauskas, Andrius Dubinskas. Būtent Jonas Vailokaitis su broliu Juozu įsigijo net 98 proc. šio banko akcijų, todėl vėliau buvo įprasta šį banką vadinti Vailokaičių vardu. O kas gi buvo šie broliai?

Trumpai apie Juozą ir Joną Vailokaičius

Juozas (1880 – 1955 m.) ir Jonas (1886 – 1944 m.) gimė Piktžirnių kaime (Šakių raj.) turtingų ūkininkų šeimoje, turėjo dar du brolius ir tris seseris.

Juozas 1887 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją. Čia tapo nelegalios organizacijos skleidžiančios lietuviškumą narys, rėmė nelegalią spaudą, netgi su bendraminčiais atidarė slaptą knygynėlį. Baigęs seminariją, buvo pasiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją, baigė ją magistro laipsniu, įšventintas į kunigus. 1905 m. grįžo į Lietuvą, nuo 1907 m. buvo savaitinio katalikiško žurnalo „Šaltinis“, už kurio straipsnius ne kartą teko mokėti baudas ar net sėdėti kalėjime. Visgi tai buvo didžiausiu to meto tiražu (15 000!) leistas periodinis leidinys Lietuvoje. J. Vailokaitis dalyvavo daugelio lietuviškų organizacijų veikloje, buvo aktyvus nepriklausomybės rėmėjas. 1915 m. persikėlė į Peterburgą, aktyvią veiklą vykdė čia, 1918 m. grįžo į Vilnių. Vėliau, Vilnių užimant bolševikams, kartu su bendraminčiais rūpinosi Vyriausybės perkėlimu į Kauną. Pats Vilniuje liko ir 1919 m. vasarį bolševikų buvo suimtas, vėliau kalinamas skirtinguose kalėjimuose ir tik 1919 m. liepos mėn. išlaisvintas grįžo į Kauną. Buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, tapo Ekonomikos komisijos pirmininku. Ženkliai prisidėjo ir prie lito įvedimo, ir prie Lietuvos banko įsteigimo.

 

Jaunesnysis brolis Jonas pasuko į ekonomiką. Baigė Peterburgo prekybos ir pramonės institutą. 1908 m. grįžo į Lietuvą, dirbo buhalteriu. 1912 m. su broliu įkūrė „Brolių Vailokaičių bendrovės prekybos ir pramonijos draugiją“, kuri padėjo lietuviams įsigyti žemės, teikė paskolas, priėmė indėlius, kartais net laikoma jų pirmuoju banku (greičiau tik smulki kredito įmonė). Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių įstaigoms supirkinėjo javus, vėliau vokiečių kalintas, sekamas kaip politinis nusikaltėlis. Vėliau Vilniuje veikė Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti, 1917 m. išrinktas į Lietuvos tarybą, būdamas joje kūrė projektus Lietuvos pramonės kūrimui. Pasirašė 1918 m.  vasario 16 d. Nepriklausomybės aktą. Vėliau dirbo institucijose kūrusiose Lietuvos pramonę, keturioms kadencijoms buvo renkamas Lietuvos banko tarybos nariu.

Broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai daugiausiai laiko ir energijos skyrė verslui, todėl politiniame gyvenime aktyviai nedalyvavo. Kaip minėta, buvo vieni Ūkio banko steigėjų ir pagrindiniai akcininkai, steigė įvairių ūkio šakų įmones. Vystydami šias bendroves, Lietuvoje diegė ir tam tikras naujoves: šaldytuvus maisto pramonėje, pirmieji augino cukrinius runkelius. Įsteigę įmones: metalo gaminių AB „Metalas“, plytų ir čerpių AB „Palemonas“ (gaminusi daugiau nei pusę Lietuvoje gaminamų plytų), mėsos perdirbimo ir eksporto AB „Maistas“, medžio apdirbimo AB „Medis“ ir t.t. broliai tapo milijonieriais, turtingiausiais Lietuvos žmonėmis.

Po 1940 m. okupacijos brolių turtas nacionalizuotas.  Jonas Vailokaitis pasitraukė į Vokietiją ir 1944 m. ten mirė, o brolis liko Lietuvoje, ištremtas į Altąjų. 1944 m. netikėtai grįžo į Lietuvą, nes sutarė bendradarbiauti su jėgos struktūromis, bet to nedarė, dėl to buvo sekamas, tardomas.  iki mirties 1955 m. klebonavo Paštuvos Šv. Barboros bažnyčioje.

Ūkio bankas

1919 m. įvyko steigiamasis Ūkio banko akcininkų susirinkimas. Akcinį kapitalą sudarė 2 milijonai auksinų. Kapitalas 1920 m. padidintas iki 10 milijonų, o 1921 m. iki 30 milijonų. Įdomu, kad įvedus litą, 1922 m. Ūkio bankas savo kapitalą perskaičiavo net keliolika kartų geresniu kursu nei įprasta, 2:1, kapitalas prilygintas 15 milijonų litų. Tokių būdu litas buvo sustiprintas, padidintas pasitikėjimas juo.

Ūkio bankas padėjo išspręsti ir kitą problemą susijusią su Lietuvos ekonomika. 1920 m. Lietuva, kaip reparacijas, gavo apie 2,5 tonos aukso iš Sovietų Rusijos. Vyriausybė svarstė auksą parduoti, bet nuspręsta išsaugoti, o tą padaryti pasisiūlė Ūkio bankas, kuris auksą pasiėmė saugoti, o už tai suteikė paskolą Vyriausybei, kuri vėliau buvo grąžinta.

Pradžioje daug dėmesio skirta Skyrių steigimui ir Lietuvoje ir užsienyje. 1921 m. įsteigta 16 skyrių, 1922 m. – dar 5. 1923 m. Ūkio bankas turėjo savo skyrius Berlyne, Londone ir Niujorke. Steigdamas platų skyrių tinklą, bankas siekė įsitvirtinti indėlių rinkoje bei paimti į savo rankas užsienio lietuvių perlaidas į Lietuvą. 1925 m. dėl konkurencijos užsienyje esantys skyriai uždaryti.

Pagrindiniai Ūkio banko klientai buvo įvairios ūkininkų organizacijos ir pavieniai ūkininkai, daugiausiai naujakuriai ir padegėliai. Bankas teikė jiems paskolas. Vėliau bankas vertėsi ir turto nuoma, prekių priėmimu saugoti ir pan.

Visgi, banko pagrindinis tikslas buvo investavimas. Kaip jau minėta, broliai Vailokaičiai per banką įsigijo ir steigė daug įmonių, susijusių su pramone ir prekyba (tokių stambių įmonių buvo bent 11). Tiesa, vėliau daug įmonių buvo likviduotos arba perimtos Vyriausybės.

Ūkio bankas investicijų dydžiu ir pagal jų aktyvinėse operacijose gerokai lenkė kitus komercinius bankus. Tiesa, nuo 1925 m. patirti tam tikri sunkumai, greičiausiai dėl finansinės krizės pradėjo mažėti indėlių. Tokia krizė tesėsi iki XX a. 4 deš. Visgi bankui pavyko atsilaikyti, o jis buvo bene daugiausiai paskolų išduodantis bankas Lietuvoje.

1940 m. Ūkio bankas turėjo korespondentinius ryšius su 49 užsienio užsienio bankais.

Kadangi bankas buvo didžiausias Lietuvoje, sulaukė jis ir daugiausiai kritikos to meto spaudoje ir visuomenėje. Buvo kaltinamas ir tuo, kad turi labai didelę Lietuvos banko paramą, ir kad padarė didelį nuostolį skolindamas pinigus už auksą, kad naudojosi bažnyčių sakyklomis indėlininkams privilioti ir t.t. Kodėl tai vyko? Dėl daugelio priežasčių. Šmeižė banką ir politinės partijos, ir konkurentai. Nemažą įtaką turėjo ir lietuviškas pavydas turtingiausiems krašto žmonėms.

Vis dėlto Ūkio bankas ženkliai prisidėjo atkuriant, modernizuojant kraštą. Kaip minėta, Ūkio bankas stiprino lito, padėjo išlaikyti jo stabilumą. Dažnai minima ir dosni Ūkio banko labdara studentams, įvairioms visuomeninėms organizacijoms. Svarbu buvo ir tai, kad parama studentams buvo suteikiama dar tada, kai neveikė universitetai. Remti ir dailininkai. Bankas pirko jų paveikslus. Turbūt nebuvo žymesnės organizacijos, kuri nebūtų gavusi paramos iš Ūkio banko. Prisidėjo Ūkio bankas ir prie Klaipėdos sukilimo. 25 tūkstančiai litų paaukota sukilėliams, o iš JAV bankas išrūpino pašalpas sužeistiesiems arba žuvusiųjų Pirmajame pasauliniame kare šeimoms.

1940 m., okupavus Lietuvą, bankas buvo nacionalizuotas.

80 metų po Ūkio banko įsteigimo 1989 m. Lietuvoje pradėjo veikti liūdnai pagarsėjęs bankas bendravardis. Sąsajų su Tarpukario buvo nedaug ir 2013 m. šis bankas pripažintas nemokiu ir likviduotas.

 

FacebookTwitterGoogle+