Trečiasis Lietuvos banko valdytojas Juozas Tūbelis

1882 m. balandžio 9 d. gimė politikos ir visuomenės veikėjas, Lietuvos Vyriausybės ir Lietuvos banko vadovas Juozas Tūbelis. Lietuvos banko valdytoju jis tapo 1938 m. spalio 1 d. ir pakeitė ilgiausiai šiame poste išbuvusį Vladą Stašinską. Iki tol J. Tūbelis ilgą laiką buvo Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas, finansų ministras.

Juozas Tūbelis gimė Ilgalaukių kaime, keliolika kilometrų nuo Rokiškio, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Mokėsi Mintaujos gimnazijoje, bet už atsisakymą skaityti maldas rusiškai iš jos pašalintas ir tik po dvejų metų įstojo į Liepojos gimnaziją, ją baigė 1902 m. Besimokydamas gimnazijoje dalyvavo ir slaptoje lietuvių veikloje, rengė lietuviškus vakarus, prisidėjo prie lietuviškos spaudos gabenimo.

Įstojo į Varšuvos universitetą, mokėsi medicinos, bet nejautė jai pašaukimo, o galiausiai buvo pašalintas (iki galo neaišku, dėl ko, spėjama, kad dėl dalyvavimo riaušėse). 1904 m. įstojo į Rygos politechnikos institutą, baigė agronomijos studijas. Čia prisidėjo ir prie lietuviškos spaudos redagavimo ir leidimo. 1909 m. paskirtas į Kauno žemėtvarkos komisiją, važinėjo po Lietuvą, skaitė paskaitas (beje, buvo pirmasis agronomas, skaitęs jas lietuviškai). Žemėtvarkininku dirbo iki 1915 m., kai buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. 1918 m. grįžo į Vilnių. Dirbo Lietuvos Tarybos finansų ir švietimo komisijose. Sudarant Laikinąją Vyriausybę, J. Tūbelis buvo pakviestas dirbti žemės ūkio ir valstybės turtų ministru. Vėliau vadovavo dar kelioms ministerijoms. 1919 m vedė Antano Smetonos žmonos seserį Jadvygą Chadakauskaitę (manoma, kad dėl to Lietuva yra vadinama švogerių kraštu).

J. Tūbelis kartu su A. Smetona buvo tautininkų partijos narys. Steigiamojo Seimo rinkimuose partija patyrė fiasko, todėl J. Tūbelis iš politikos pasitraukė iki 1927 m. Vis dėlto toliau aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, kūrė ūkines organizacijas ir joms vadovavo (prisidėjo prie „Lietūkio“, „Pienocentro“, AB „Maisto“ ir kt. kūrimo), labai aktyviai dalyvavo modernizuojant šalies žemės ūkį.

1927 m. vėl pakviestas į Vyriausybę. Iš pradžių paskirtas finansų ministru, nuo 1929 m. – ministras pirmininkas, kartu ėjęs ir finansų ministro pareigas. Tokie karjeros posūkiai, žinoma, susiję su J. Tūbelio ir A. Smetonos giminystės ir draugystės ryšiais, jie kartu priėmė daug svarbių valstybinių sprendimų, be to, buvo artimi bičiuliai.

J. Tūbelis, kaip žinia, neturėjo ekonomisto išsilavinimo, bet finansų ministru išbuvo 10 metų, o ministru pirmininku 8,5. Vis dėlto, ko gero, ūkininkų šeimos patirtis jam leido su finansais tvarkytis gana neblogai. Į juos jis žiūrėjo ūkiškai ir konservatyviai, pagrindinis tikslas – neišleisti daugiau, negu uždirbama. Jam buvo svarbiausi du dėsniai: racionalus taupymas ir sistemingas ūkio kūrybinių jėgų ugdymas.

Manoma, kad būtent sutaupytos lėšos padėjo Lietuvai atlaikyti sunkiausius pasaulinės ekonominės krizės (1929–1933 m.) padarinius. Jos metu Vyriausybė mažino išlaidas, be kurių buvo galima apsieiti, stengėsi teisingiau paskirstyti mokesčius pagal mokėtojų pajėgumą, lengvino mokesčių naštą labiausiai dėl krizės nukentėjusiam socialiniam sluoksniui – ūkininkams.

J. Tūbelis skeptiškai žiūrėjo ir į skolinimąsi. Be paskolų Lietuva, žinoma, neapsiėjo, bet skolintasi atsargiai, apgalvotai, esant skolų grąžinimo galimybei. Dėl to Lietuva tarp Baltijos valstybių buvo mažiausiai prasiskolinusi. Jis stengėsi ūkį aprūpinti produkcija, kuo mažiau susijusią su užsieniu. Garsus ir jo pareiškimas, kai buvo gautas skundas, kad kaimo žmonės turi valgyti mediniais, o ne metaliniais šaukštais. Į šį skundą J. Tūbelis atsakė: „O iš kur Lietuva metalinių šaukštų gaus? Viską reikia importuoti“.

Svarbiausias J. Tūbelio Vyriausybės ekonominės politikos tikslas buvo lito stabilumas. Ir tą pavyko pasiekti, litas nebuvo devalvuotas, o kursas buvo pastovus viso jo cirkuliavimo laikotarpiu. Dėl to buvo nuolat konsultuojamasi ir bendradarbiaujama su Lietuvos banku. J. Tūbelio dėka 1936 m. buvo įsteigta Lietuvos monetų kalykla, sklandžiai reguliuotos palūkanų normos, stiprinama kredito įstaigų priežiūra.

Žvelgiant į istoriją, galima sakyti, kad eidamas pareigas Vyriausybėje jis atstovavo ne savo, ne artimos grupės, ne partijos, o valstybės interesams. Į aukštus postus buvo skiriami su valdžia nesusiję žmonės ir priimami tik valstybei naudingi sprendimai.

J.Tūbelis buvo išrinktas ir į keletą Lietuvos banko tarybų, o 1938 m. tapo ir trečiuoju (po V. Jurgučio ir V. Stašinsko) Lietuvos banko valdytoju. Kadangi J. Tūbelis buvo bet kokio kompromiso su Lenkija priešininkas, 1938 m. iš šių pareigų jis buvo atstatydintas, taigi, neišbuvęs banko valdytoju nė metų, buvo paskirtas žemės ūkio ministru. Beje, jam apie tai buvo pranešta, kai Šveicarijoje gydėsi dėl patirto infarkto – Lietuvos banko valdytoju jis tapo, kai jau rimtai sirgo. 1939 m. rugsėjo 30 d. mirė. Palaidotas senosiose Kauno miesto kapinėse. Jas panaikinus, palaikai perkelti į Panemunės kapines.

Šiandien Rokiškio vidurinė mokykla pavadinta J. Tūbelio vardu, o jo vardo gatvę galima rasti ir Kaune.

FacebookTwitterGoogle+