Taupomosios valstybės kasos

Rugpjūčio 10 d. sukanka lygiai šimtas metų, kai 1919 m. buvo atidaryta pirmoji Taupomoji valstybės kasa (toliau – taupomoji kasa, kasa). Tai buvo viena svarbiausių įstaigų, skirtų Lietuvos gyventojams santaupoms kaupti. Kokios buvo jų funkcijos? Ar kasos buvo populiarios? Kas buvo valdytojai?

Taupomųjų valstybės kasų Istorija

Taupomųjų valstybės kasų  įstatai buvo priimti 1919 m. rugpjūčio 4 d. Šie įstatai iš esmės buvo Rusijos atitinkamų įstatų vertimas.

Oficialus kasų tikslas buvo „priiminėti indėlius procentams auginti ir duoti gyventojams taupmenas didinti“. Tai buvo centralizuoto tipo kasos, už jų įsipareigojimus atsakė valstybė. Jos buvo pavaldžios finansų ministrui ir jo prižiūrimos, o tiesiogiai vadovavo valdyba, kurią sudarė valdytojas ir 5 nariai. Iki įsteigiant Lietuvos banką (1922 m.) ir jam perimant iždines, taupomosios kasos buvo įsteigtos prie pastarųjų, o po to – prie banko ir pašto įstaigų. Iki 1920 m. įsteigta 18 kasų, bet veikė tik 6. 1920 m. jau veikė 17 kasų.

Iki lito įvedimo kasos kitų bankinių operacijų, išskyrus indėlių priėmimą, nevykdė. Įvedus litą, pradėta teikti paskolas, daryti pinigų perlaidas ir kt. Vis dėlto iš pradžių kasos tarp gyventojų nebuvo labai populiarios. Tą lėmė keletas priežasčių: ilgą laiką išlaikyta maža indėlių palūkanų norma (3,6 proc.), skurdi materialinė bazė (kai kurios kasų iškabos netgi buvo piešiamos ranka), nepatogus kasų išdėstymas (įrengtos apskričių centruose, kaimo gyventojams buvo sunkiai pasiekiamos).

Vis dėlto 1924–1928 m. dėl gerėjančios ekonominės padėties, gausių užsienio pinigų perlaidų, mažėjančių kitų bankų indėlių palūkanų indėlininkų skaičius augo. Po 1931 m. taupomosios kasos tapo ypač populiarios. Praūžus ekonomikos krizei ir patobulinus kasų įstatus klientų skaičius gerokai padidėjo. Po krizės kasose laikyti pinigus tapo saugiau, o 1932 m. priėmus naujus taupomųjų kasų įstatus gyventojai buvo paskatinti indėlius laikyti būtent jose.

Nuo 1933 m. kasos pradėjo už indėlius mokėti 3,6–4 proc. palūkanas. Susirūpinta ir kasų tinklo plėtimu, geresniu patalpų įrengimu. 1932 m. imta steigti kasas prie didesnių pašto įstaigų, vėliau ir prie AB „Maistas“ fabrikų. Todėl kasų skaičius iki 1939 m. išaugo iki 137. 27 jų veikė prie Lietuvos banko, 105 – prie pašto įstaigų ir 5 – prie AB „Maistas“ fabrikų. Dideliuose apskričių centruose veikė po 2, o Kaune – 5 kasos. Klaipėdos krašte veikė 11 taupomųjų kasų.

1934 m. dar kartą patobulinti kasų įstatai, indėlininkų skaičius nuolat augo, o 1939 m. pasiekė rekordinį dydį (indėlių suma buvo beveik 70 mln. litų). Kasos tapo vienu iš pagrindinių santaupų saugotoju. Pagal indėlių sumą kasas lenkė Lietuvos bankas ir komerciniai bankai, bet atsilikimas nuo jų visą laiką mažėjo. 1932–1939 m. indėliai taupomosiose kasose didėjo dvigubai sparčiau nei kitose kredito įstaigose. Indėlininkų skaičius per šį laikotarpį padidėjo tris kartus.

Taupomosios kasos priimtus indėlius ir kapitalą panaudojo įvairiai klientūrai kredituoti. Buvo kredituojamos savivaldybės, kurios naudojo pinigus mokykloms, ligoninėms statyti, infrastruktūrai gerinti, kitos kredito bendrovės, privačios įmonės ir gyventojai. Krizė privertė vyriausybę atsisakyti nesiskolinimo politikos, o pagrindiniu valstybės paskolų lakštų pirkėju tapo taupomosios kasos. Taip kasos padėjo plėsti silpną finansų rinką, didinti jos imlumą, padėjo palaikyti Kauno biržoje kotiruotų vertybinių popierių kursus.

Geriausių jaunųjų taupytojų rinkimai

XX a. 4 dešimtmetyje taupomųjų valstybės kasų indėlininkų skaičius labai augo. Tai paaiškinama ir materialinės padėties gerėjimu, ir po krizės smarkiai kritusiomis kainomis, ir pakilusia lito perkamąja galia. Indėlininkų gausėjo ir dėl išpopuliarėjusio moksleivių taupymo, jis buvo skatinamas geriausių jaunųjų taupytojų rinkimais ir premijavimu vertingais daiktais. Pavyzdžiui, 1935 m. aktyviausi jaunieji taupytojai buvo apdovanoti 4 fotoaparatais, 117 laikrodžių, 202 knygomis. 1936 m. be fotoaparatų, laikrodžių ir knygų moksleiviai galėjo laimėti ir portfelių, futbolo, tinklinio kamuolių, o vienas pagrindinių prizų buvo… kanklės!

1936 m. prizų sąrašą ir taupymo taisykles galite matyti čia.

Valstybinių taupomųjų kasų valdytojai

 

Pirmuoju taupomųjų kasų valdytoju 1919 m. buvo paskirtas ekonomistas bankininkas Stasys Digrys. Grįžęs į Lietuvą iš Rusijos, kur 1915 – 1917 m. dirbo Rusijos valstybiniame banke ir dalyvavo lietuvių organizacijų veikloje, buvo LSDP Petrapilio kuopos narys ( jos daugumai nusprendus prisidėti prie bolševikų, iš kuopos išstojo ir organizavo naują LSDP skyrių). Dalyvavo Petrapilio lietuvių seime ir dirbo Rusijos lietuvių taryboje, tvarkė lietuvių grįžimo į Lietuvą reikalus.Kasų valdytoju buvo iki 1920 m., kai buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą.Kas buvo po jo, nėra žinoma, o 1922 m. valdytoju tapo Juozas Dulskis, apie jį daug informacijos nėra.

 

Vadovavo kasoms iki 1926 m., kai valdytoju tapo Andrius Matulaitis, kuris jau nuo 1922 m. buvo kasų valdybos nariu. Valdytoju išbuvo iki savo mirties 1932 m.

Didžiausias permainas taupomosiose kasose įvykdė Antanas Vaitkevičius, pakeitęs mirusį Andrių Matulaitį. A. Vaitkevičius buvo ekonomistas, dirbo daugelyje svarbių Lietuvos įstaigų: Lietuvos šaulių sąjungoje, Lietuvos kooperatinių bendrovių sąjungoje, buvo Kooperacijos banko valdybos narys, Lietuvos banko centrinio diskonto komiteto narys. Dirbo ir žemės ūkio ministerijoje, Kredito įstaigų ir kooperatyvų inspekcijoje, o nuo 1932 m. paskirtas vadovauti valstybinėms taupomosioms kasoms. Būtent jo valdymo laikais kasos patyrė didelių permainų ir pakilimą. Jis taip pat  dirbo  daugelyje valstybės įmonių, organizavo valstybės loteriją ir t. t. Po okupacijos 1940 m. iš pareigų atleistas, pasitraukė į Vokietiją, vėliau gyveno JAV.

Okupacijos metais kasos veikė ir toliau (žinoma, jau okupantų sąlygomis), buvo skiriami nauji jų valdytojai. Įdomu, kad nacių okupacijos metais valdytoju buvo paskirtas buvusio Lietuvos ministro pirmininko Ernesto Galvanausko brolis Gediminas Galvanauskas (Galva).

Taupomųjų valstybės kasų pastatas  

 

1938 – 1940 m.  ties Laisvės alėjos ir L.Sapiegos gatvės sankryža (Laisvės alėja 96) iškilo funkcionalistinės architektūros taupomųjų kasų centinių rūmų pastatas,  kurį projektavo garsūs to meto architektai A. Funkas, A. Lukošaitis ir B. Elsbergas. 6 aukštų „dangoraižis“ tapo paskutiniu ryškiu architektūros akcentu Laisvės alėjoje, žymėjusiu tolesnės miesto urbanistinės raidos gaires. Deja, iki okupacijos rūmai taip ir nebuvo atidaryti. Rūmuose greta taupomųjų kasų turėjo sutilpti Prekybos departamentas, Statistikos biuras ir įvairios kitos valstybinės įstaigos. Pastatą sudaro trys 6 ir 5 aukštų korpusai, suformuojantys pusiau uždarą kiemą. Statinys pasižymi griežtomis geometrinėmis formomis, lakoniška planine ir kompozicine struktūra. Jis įdomūs ir veikusiu pneumatiniu paštu bei seifu rūsyje. Ties pagrindine rūmų įeiga įrengtos sukamos durys tarpukariu buvo vienintelės tokios Kaune. Jų interjere iki šių dienų visgi išliko nedaugelis pirminių elementų.

Po 2-ojo Pasaulinio karo Taupomųjų kasų rūmuose įsikūrė Kauno vykdomasis ir komunistų partijos komitetai, o šiuo metu juose veikia Kauno miesto savivaldybė.

Šaltiniai:

1. Vladas Terleckas „Lietuvos bankininkai. Gyvenimų ir darbų pėdsakai“. Vilnius, 2001

2. http://pilotas.lt/2015/05/19/uncategorised/tarpukario-architekturadvi-ekskursijos-po-kauno-savivaldybes-pastata/

Iliustracijų šaltiniai:

1.https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/SAM/LIMIS-289109898

2. https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0001893068

3. https://www.menorinka.lt/kurinys/6943

FacebookTwitterGoogle+